... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Kai nebeturi ką prarasti II

Italas, lyg pažadintas mano balso, užgesino pelenais virtusią cigaretę ir atsilenkęs fotelyje, įsmeigė į mane žvilgsnį. Sulaikiusi kvapą laukiu jo atsakymo pati gerai nesuprasdama kokio labiau tikėjausi. Bet kokiu atveju- bijojau jį išgirsti.  O tamsusis vyras tylėjo, kankino delsdamas, tik apsiblausiusiomis juodomis akimis spigindamas į mane. Jis girdėjo mano žodžius, suprato ką norėjau pasakyti, bet... tylėjo.

- Prieik.- galiausiai tarė po užsitęsusios įtemptos tylos.

Virpančiomis kojomis atsistojau nuo girgždančios sofos ir lėtais mažais žingsniukais žengiau link jo. Visą kelią, lygiai penkis žingsnius, drąsinau save, kad prarasiu tik savo orumą. O išgelbėsiu daug daugiau. Savo ir Emilio gyvybes. Juk negali būti taip ir baisu? Juk kūniškai susilieja milijonai žmonių kiekvieną naktį, tad aš būsiu tik viena iš daugelio. Tiesiog turėjau leistis jo paliečiama ir... išnaudojama. Leisti palikti jam pėdsaką mano kūne... Dieve, duok kokį ženklą- žaibą ar įsiveržiančius pro duris Aro vyrus, atvykusius manęs išvaduoti... Ką nors, kas priverstų mane apsigalvoti. Bent menkiausią užuominą... Bet nieko panašaus neįvyko. Nieko, kas mane sulaikytų nuo šito žingsnio.

Priartėjau prie jo pakankamai arti, kad galėčiau būti ranka pasiekiama. Kvėpavau tankiai ir giliai norėdama nustoti virpėti.

- Tikrai to nori?- paklausė tamsusis vyras žvelgdamas į mane iš po tankių blakstienų.

Iš arti itakas atrodė girtesnis nei pasirodė anksčiau, tad atsirado viltis, kad jis, na... nesugebės eiti iki galo.

- Ar galėčiau?- parodžiau ranka į butelį su viskiu.

Vyras tik nežymiai šyptelėjo įpildamas į stiklinę per du pirštus viskio ir ištiesdamas į mane. Virpančiais pirštais suėmiau stiklo gabalėlį su apsvaiginti turėsiančiu gėrimu ir vienu judesiu susiverčiau deginantį skystį sau į gerklę. Viskis, pasiekęs mano išdžiuvusios burnos gleivinę, nemaloniai ją nudegino.

- Dar...- sušnabždėjau tiesdama link jo stiklinę.

- Tikrai?- kiek suabejojo.

- Dar...- pakartojau, nes daugiau ištarti neįstengiau nudegintomis balso stygomis.

Tamsusis vyras vėl įpylė viskio ir kiek dvejodamas ištiesė link manęs. Pasičiupusi iš jo stiklinę ir vėl vienu judesiu susipyliau deginantį skystį. Delnu užspaudžiau lūpas, kad kylantis šleikštulys neprasiveržtų, o stipriai užmerktų akių kampučiuose ištryško ašaras. Susitvardžiusi vėl ištiesiau stiklinę link vyro, bet šis tik papurtė galvą.

- Nenoriu, kad atsijungtum anksčiau laiko.- jo lūpose sužaidė menka šypsenėlė.

Vyras lėtai atsistojo priversdamas savo ūgiu pasijusti mane maža. Bet svaigusis gėrimas padarė savo- bent jau nedrebėjau stovėdama prieš jį. Jaučiau kaip kraujas, susijungęs su alkoholiu, šniokštė manyje priversdamas nutilti tą įkyrų balselį mano galvoje, kuris vis kartojo, kad nereikėtų to daryti.

Tamsusis žmogus ištiesė delną link manęs, kurį, kiek dvejodama, suėmiau. Lengvai nusišypsojęs jis išsivedė mane iš kambario praverdamas sekančias duris. Patalpa skendėjo prieblandoje, o pro neužkaltus langus skverbėsi blausi mėnesienos šviesa. Galėjau tik įžiūrėti nedidelės sofos, komodos ir masyvios spintos kontūrus. Kaip sulėtintame kine mačiau, kaip tamsusis vyras lėtai atsisegė odinę striukę nusimesdamas ant lovos atlošo. Užsimerkiau ir laukiu ką jis darys, bet... nieko neįvyko. Pramerkiau akis ir pažvelgiau prieš mane tamsoje skendinčio vyro siluetą.

- Na?- tarė jis pajutęs mano žvilgsnį.- Ką dabar darysi?

- Aš...- sumikčiojau stipriau sukandusi virpančią lūpą.- nežinau...