... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Neegzistuojantis Dievas

Kažkas vyko. Negalėjau įvardinti kas, bet tikrai turėjo kažkas greitai nutikti. Jaučiausi lyg artėtume prie kulminacijos. Atomazgos ir kelionės tikslo. Antras automobilis mus pralenkė nuskubėdamas pirma. Tomas nuolat pašnibždomis kalbėjo telefonu, o, trumpam sustojus degalinėje, išlipęs iš automobilio susiginčijo su Kailu. Negirdėjau dėl ko, bet ginčas buvo aršus. Tomas vis gestikuliavo rankomis bandydamas įrodyti savo tiesą, o italas ir toliau išliko nepalaužiamas. Ir tas mane labai baugino.

Mes važiavome šone palikdami kalnus, o mūsų kelyje pasitaikydavo vis daugiau miestelių. Su akmenimis grįstu grindiniu bei siauromis gatvelėmis, kurios vinguriavo tarytum gyvatės tarp pastatų. Balkonuose žydėjo įvairiaspalvės gėlės, kurios perteikė pastatams autentiškumo ir kažko itin švelnaus bei magiško. Visada svajojau aplankyti Italiją, geriau pažinti kultūrą bei papročius, bet tikrai nebūčiau pagalvojusi, kad atsidursiu tokiomis aplinkybėmis.

Galiausiai pasiekėme kelionės tikslą. Automobilis pradėjo lėtinti greitį, pasuko į šoną ir įvažiavęs pro aukštus geležinius vartus, visai sustojo. Tuščiame kieme stovėjo tik nuo mūsų atsiskyręs apsauginių automobilis. Aukšta akmeninė tvora slėpė nuo pašalinių akių, o pro aukštas tujas matėsi nedidelė bažnyčia su medinėmis aptrupėjusiomis lentomis apkalta varpine. Kryžius, ant pačios varpinės viršaus, lyg pirštas rodė į dangų ir akimirką pagalvojau, kad būsiu paleista. Kad būsiu perduota saugiam dvasininkų prieglaudai iki kol galėsiu vykti namo. Bet vien pažvelgusi į įsitempusį italo veidą, kraują stingdantį ledinį žvilgsnį, iškart atmečiau šią galimybę.

- Ar tikrai to reikia?- atsargiai paklausė Tomas, bet nesulaukęs atsakymo išlipo iš automobilio stipriai trenkdamas durimis.

Tyloje žvelgiau į priekį. Į nedidelį klinkerinių raudonų plytų pastatą netoliese. Laukdama kas bus. Kailas sujudėjo. Vieną ranką užmetė ant vairo ir visu kūnu pasisuko į mane. Jaučiau jo tamsių akių žvilgsnį, nuo kurio šiaušėsi plaukai.

- Ar labai jis tave myli?- kimiai nuskambėjo balsas. Prisiverčiau atsisukti. Mane nustebino netikėtai užkluptas klausimas, tad niekaip negalėjau suregzti atsakymo.

- Emilis.- patikslino Kailas.- Ar labai jis tave myli?

Sunkiai nurijau gerklėje susidariusį gniužulą. Ar labai myli? Negalėjau atsakyti į šį klausimą. Juk gan lengvai atidavė mane.

- Gal jo ir paklausk.

Vyras suspaudė stipriais lūpas, o šereliai apžėlęs smailas smakras kilstelėjo aukštyn. Pirštais pradėjo barškinti į prietaisų skydelį skleisdamas erzinantį monotonišką garsą.

Atmosfera tapo nepakenčiama. Slogi ir gniuždanti. Vėl nusisukau į langą, nors ir kiekviena kūno ląstele jaučiausi atidžiai stebima.

- Gerai. Eime.- sausai ištarė jis ir atidarė dureles.

Išlipau ir aš. Atokiai stovintis Tomas kilstelėjo galvą. Ant kaktos susimetė gilios raukšlės stebint kai Kailas suėmė man už riešo nusivesdamas į pastatą greta bažnyčios. Medinės grindys, mums žengiant vidun vaitodamos sugirgždėjo. Šalia durų stovėjo beveik mano ūgio medinis kryžius su Nukryžiuotoju, kuris, rodos, apgailestaudamas žvelgė į mus.

Pro storas ąžuolines duris išėjo mus pasitinkant vyresnysis apsauginis.

- Palauk čia. – įsakė Kailas spustelėdamas man petį. Kojos iškart sulinko susmunkant ant medinės kėdės pasienyje.

Vėl pažvelgiau į Dievo sūnų. Su vidine baime lyg baimindamasi panašaus likimo. Man niekada nepatikdavo toks tikėjimo atvaizdavimas, bet ši statula man pasirodė itin tikroviška. Vaizduodama kiekvieną raumens vingį ir šonkaulio kontūrą sudarė vaizdą, kad atvaizdas staiga giliai įkvėps.