... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Kai nebeturi ką prarasti I

Mes vėl grįžome į sodybą. Į tą vietą su pakrypusiu stogu ir atsiduodančią pelėsiais. Labai ir nesipriešinau ištempiama iš automobilio. Tik taip galėjau įvardinti tokį to vyro elgesį, kada jo pirštai skausmingai gniaužė mano ranką, formuodamas mažas mėlynes ant šviesios mano odos. Tamsusis vyras, po to kas nutiko automobilyje, persimainė ir grįžo šaltas, pagiežingas ir žiaurus žmogus. Toks, kuris neturėjo jokio pasigailėjimo. Jam taip elgiantis pradėjau svarstyti kas laukia manęs. Ar jis mane paleis? Nužudys ir užkas kur nors miško tankmėje? Bet ne... Čia kažkas daugiau. Grobėjas jau seniai galėjo tai padaryti, bet nepadarė. Tik vėl pargrąžino į sodybą. Vėl kažko laukti.

Nors ir nesipriešinau vedama, bet vyras, lyg norėdamas pademonstruoti savo pranašumą prieš mane, įvedė į vieną iš dviejų kambarių, kuriuos slėpė prieš tai uždarytos durys. Kambaryje vis dar buvo vos juntamas smalkių kvapas, bet patalpoje nebebuvo taip šalta. Tik pajutusi malonią mane apgaubusią šilumą, supratau kaip buvau sušalusi.

Tamsusis vyras, šiurkščiau nei reikia, pasodino mane ant senos sofos prie lango. Nevaldomai drebėdama bandžiau suprasti tolimesnius vyro veiksmus mano atžvilgiu, bet atsikratęs manęs, vyras išėjo, stipriai trenkdamas kambario durimis. Po kelių akimirkų pasigirdo jo piktas balsas, pakeltas tonas su greitai beriamais itališkais žodžiais. Virpančiomis kojomis nuslinkau prie tolimesnio lango ir priartėjus ne per daug arti, kad būčiau pastebėta, pažvelgiau į lauką. Nieko beveik neįžiūrėjau, tik dviejų vyrų siluetus, kurie stovėjo priebučio šviesos neapšviestame ruože. Iš masyvių kūnų spėjau, kad tai- mane prieš pabėgimą saugoję vyrai. Krūptelėjau, kai vėl pasigirdo tamsiojo vyro pakeltas balso tembras. Jis taip greitai kalbėjo, kad nespėju gaudyti jo žodžių. Bet tai nežadėjo nieko gero. Mano pagrobėjas buvo per daug įsiutęs, tad pradėjau baimintis, kad po to laukia mano eilė atlaikyti jo įniršį. O aš abejoju ar atlaikysiu. Ar nesulūšiu. Nes ir jau balansavau ant kažkokios menamos plonytės linijos, kuri skyrė nuo bedugnės krašto. Bedugnės, į kurią įpuolusi man jau bus nebesvarbu, kas dėsis su mano. Nes kuo toliau, tuo labiau pradėjau svarstyti, kad nereikėjo jam priešintis, kad turėjau leisti jam daryti ką nori. Tuomet būtų likusi bent menkiausia viltis, kad būsiu paleista. Viltis, kad galėsiu surinkti savo dūžtantį gyvenimą, suklijuoti ir sutaisyti, nors ir liks randai. Bet bent jau būtų viltis, kad kada nors, nors kažkiek, primiršiu šią dieną ir galėsiu kabintis vėl į gyvenimą.

Kraujas sustingo kai per daug staigiai prasivėrė kambario durys. Susiėmiau už krūtinės, lyg bandydama priversti nustojusią širdį vėl plakti. Tikėjausi prieš save vėl pamatyti savo tatuiruotą pagrobėją, savo likimo teisėją, bet į kambarį įžengė Tomas. Instinktyviai atšokau nuo lango ir baimės pilnomis akimis stebėjau, kaip jis ant nedidelio staliuko pradėjo dėlioti dar šlapias stiklines, prie kurių buvo pastatomas ir butelis velnio lašų. Skaidriai gintarinis skystis, duodantis suprasti, kad vyrų vakarojimas užsitęs. 

- Nereikėjo bėgti.- tarė Tomas atsitiesdamas ir stodamas prieš mane.

- Tomai, kodėl? – paklausiau giliai įkvėpdama ir suvaldydama virpantį balsą. – Kodėl taip elgiatės? O jeigu mano vietoje būtų Eglė?- Tomas sutrinko paminėjus jo sesers vardą..- Ar leistum tam vyrui taip su Egle elgtis?

- Melita, tai ne...- Tomas bandė sakyti, bet nutilo. Mano ištarti žodžiai pasiekė jo širdį ir pasėjo abejones.

- Kuo aš kitokia negu Eglė? Kodėl nusipelniau, kad mane laikytumėte pagrobę?

Tomas giliai įkvėpė lyg bandydamas prakalbėti, bet jam sutrukdė į kambarį grėsmingai įžengęs italas, kuris, perliedamas mane žudančiu žvilgsniu, prisėdo ant vieno iš dviejų priešais sofą esančių fotelių. Žvilgsniu įsakydamas sugrįžti į vietą ant senos ir su išsišokusiomis spyruoklėmis sofos, jis išsitraukė dėžutę padėdamas priešais save esančio stalo.