... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Gyvačių lizdas

Grįžus į Italiją, stojo ta pati monotonija: Kailas vengė manęs, o aš jo. Pasinėrė į darbus. Namie stengėsi praleisti kuo mažiau laiko. Kartais ir visai negrįždavo. Stengdavausi negalvoti kur ir su kuo jis. Viskas, kas vyko, visa supanti aplinka vis labiau mane smaugė. Kiekvieną dieną jaučiausi vis blogiau, pradėjo šlubuoti ir sveikata.

Atmosferos nepagerino ir grįžusi namo Kailo šeima. Kaip ir iš gastrolių sesuo. Jau iš pirmo žvilgsnio supratome, kad draugės nebūsime. Tad ir pasiruošti Izabelės grįžimo progai skirtai vakarienei trūko jėgų. Turėjo atvažiuoti svečių: Kailo dėdė su šeima, keli draugai. Turėjau būti ta, kuri puošia šių namų šeimininką. Būti aksesuaru, per daug nekrentančiu į akis ir visiškai nebyliu. O tokia būti nemokėjau. Šypsotis, kai plyšta širdis.

- Pone Melita, - kreipėsi į mane įžengusi į kambarį Liliana, nauja šių namų darbuotoja. - jūs dar nepasiruošusi.

- Aš... blogai jaučiuosi. Šiandien manęs nebus. – bandžiau surasti pasiteisinimų neiti į viešumą.

Liliana dingo. Pranešdama mano atsisakymą pasirodyti. Vietoj jos sugrįžo juodas kostiumines kelnes bei baltus marškinius vilkintis Kailas. Piktas ir apsiniaukęs.

- Šiandien manęs nebus.- pakartojau kuo įtikinamiau.- Blogai jaučiuosi.

Kitaip nei tarnaitė, jis nepatikėjo. Sunėrė rankas ant krūtinės atrodydamas dar grėsmingiau.

- Tu privalai. Tai svarbus vakaras, tad negaliu pasirodyti vienas.

- Bet...- bandžiau ginčytis.

- Turi pusvalandį nusileisti į apačią ir tapti žavinga. Kitu atveju pats tave atsivesiu. Ir nebūsiu itin mandagus.

Tai taręs jis išėjo. Uždarė už savęs duris, o man teko kelis kartus giliai įkvėpti, kad nepravirkčiau. Padaryčiau viską, kad galėčiau dingti iš šių namų. Parduočiau ir velniui sielą, kad tik ištrinčiau šią šeimą iš savo gyvenimo.

Sugrįžusi Liliana tyliai ir paklusniai ėmėsi darbo. Pasodino mane priešais veidrodį. Darė makiažą, šukavo plaukus. Puošė mane bandydama padaryti visai kitu žmogumi. Dėdama kaukę, su kuria turėsiu būti visą vakarą.

- Jūsų labai gražūs plaukai.- tarė Liliana užbaigdama šukuoseną.

Prisiverčiau į save pasižiūrėti. Mergina tikrai padarė stebuklą. Padarė mane visiškai nepanašia į save: aukštyn sukelti plaukai išryškino šešeliuotus skruostikaulius. Tamsiai apvedžiotos akys žibėjo lediniu šalčiu. Ir tai man tiko. Atrodžiau net pati sau graži.

- Kur tai išmokai?- paklausiau.

- Mano draugė dirba viename iš tų prabangių barų. Rusų, kurie itin reikalauja iš darbuotojų nepriekaištingai atrodyti. Tai kiekvieną vakarą, ją ir dar kelias merginas dažau bei šukuoju.

- Tikrai turi talentą.- pagiriu, ir, prisiminusi rusų barą, pasitikslinu.- O kuriame bare dirba tavo draugė?

Nemaniau, kad Milane buvo daug tos šalies įstaigų. Sulaikiusi kvapą laukiau, kol ji ištars. Baro pavadinimą, kuriame dirbo Emilis. Vienintelė mano viltis. Vienintelis, galintis, nors ką nors padaryti. Lilianai patvirtinus tai vos galėjau sulaikyti staiga užplūdusį entuziazmą. Likimas su manimi žaidė. Uždarydamas vienas duris, praverdavo kitas.

- Ir tu ten dažnai lankaisi?- pasitikslinau. 

- Na... kai nereikia dirbti čia, tai dažnai ten būnu.