... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Nelaukta žinia

Dienos slinko viena po kitos monotonišku ritmu. Čia buvau jau du mėnesius. Ir kiekvieną dieną jaučiausi vis prasčiau. Nežinau kas, gal pasikeitęs klimatas, gal kitoks ir man nepriimtinas maistas, buvo kalti, bet savijauta vis blogėjo. Pykino nuo visko ir visada. Buvau visada pavargusi. Būdavo rytų, kai nesugebėdavau išlipti iš lovos. Netekau svorio. Vienintelė Lučia manęs neapleisdavo nepamiršdama pamaitinti. O Kailas... Kailas tapo atšiaurus. Kalbėdavo tik tada kai nebuvo kitos išeities. Girdėdavau tarnaites šnabždantis, aptarinėjant mūsų santykius, bet vos man pasirodžius- paskalos nutildavo.

Esmei artėjant prie gimdymo datos, vyras išsivežė ją gyventi į miestą, arčiau ligoninės. Nekaltinau jo dėl to, nors praradau vieną iš man palankiai nusiteikusių žmonių šiuose namuose. Esmė, kol dar buvo greta, dėdavo dideles pastangas norint mane pralinksminti. Kaip vėliau sužinojau iš Lučios, Kailo brolienė prieš šešis metus jau buvo praradusi vaiką. Gimė negyvas, tad Korbis, Kailo brolis, dabar, po ilgos pertraukos jai vėl pastojus, saugojo nuo visko ir visų. Nors kažkur giliai jaučiau, kad didžiausia priežastis buvo mano buvimas šiuose namuose. Net ir Kailas, vos tik brolio šeimai palikus namus, tapo dar grubesnis. Lyg kaltindamas mane, kad ardžiau jo šeimą. Tapau visų priešu.

Artėjo žiema. Oras darėsi vis vėsesnis, tad daugiausiai laiko leisdavau savo kambaryje. Džiugino tik Lučios ir virėjos pastangos tobulinant man italų kalbos žinias. Kaip ir knygos. Skaitydavau vieną po kitos, per daug nesirinkdama žanro ar kalbos.

Pagaliau vėl pasirodžius saulei, nutariau išeiti į kiemą. Nebegalėdama tverti užsidariusi tarp keturių sienų, kurios vis labiau mane slėgė ir skandino į neviltį. Išėjus į terasą išvydau jį. Vilkintį baltai, atsipalaidavusį ir gurkšnojantį kavą. Kailas žvelgė į kompiuterio ekraną primerkęs akis ir sutelkęs dėmesį. Kilo mintis, kol dar jis manęs nepamatė, dingti. Vėl užsidaryti tarp keturių sienų toliau jo vengiant. Bet nespėjau. Jis pakėlė akis nuo kompiuterio ir pasisveikino:

- Labas rytas.

- Labas rytas,- tariau nebeturėdama kur trauktis.

Atsisėdau priešais laukdama kol pasirodys Lučia. Stengiausi į jį nežiūrėti, nors pati jaučiausi stebima. Nujaučiau, kad brendo pokalbis. Daugiau iš mandagumo nei noro bendrauti.

Laimei, Lučia spėjo netrukus pasirodyti išgelbėdama mus abu nuo pokalbio. Padėdama šviežiai spaustų sulčių bei šilauogių su graikišku jogurtu priešais mane. Pastarosiomis savaitėmis tai vos ne vienintelis maistas, kurį toleravau.

- Šiandien maloniai šilta.- užkalbinau moterį neleisdama išeiti. Pakalbėti su manimi dar bent truputį.

- Tavo tiesa, mergaite.- ji šyptelėjo. – Šiandien gal pagaliau pailsėsi?- kreipėsi ir į Kailą.

- Jeigu paruoši pietums savo ravioli, - Kailas atsilenkė ir, už galvos susinerdamas rankas, pasirąžė.- būsiu priverstas.

Jis nusišypsojo jai, Lučia- jam. Užsikėliau kojas kulnais įsispirdama pilto krėsto krašto. Apsikabinau ranka kelius, kita tiesdama į atsineštą knygą. Atsiribojau bandydama nereaguoti. Nekreipti dėmesio į staigų sudiegimą krūtinėj. Bandžiau skaityti, nors sunkiai sekėsi ausims vis pasiekiant pokalbio nuotrupoms. Pradėjau jausti sukilusį pavydo jausmą, kuris, Lučiai prajukus, persigrupavo į išdavystės. Jaučiausi išduota šios moters. Lyg ištikimam ginklanešiui perėjus į priešų pusę.

- Mažasis princas?- išgirdau klausimą.

Kilstelėjau akis nuo atsiverstos knygos puslapių. Kailas žvelgė į mane po pirštų galais slėpdamas lūpas. Laisvoji ranka, atsainiai užmesta ant porankio, vos kilstelėjo rodydama į knygą.