... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Trumpos melo kojos

Laikas bėgo. Dienas keitė naktys, o naktis- dienos. Stengiausi šias dienas niekam nekristi į akis. Tūnodavau savo kambaryje it urve, tik Lučia, manimi nuolat besirūpinanti moteris, palaikydavo kompaniją. Aplankydavo, ko nors paklausdavo ar papasakodavo pati. Kartais net šyptelėdavau ar nusijuokdavau. Pasijusdavau nors minutei kam reikalinga.

Nors ir nebuvau užrakinta, galėjau vaikščioti po namus, bet vengiau išėjimo. Jaučiausi atsidūrusi ne savo vietoje, svetima šiems namams ir jų gyventojas. Pati įkaliau save. Bet atėjusi saulėta diena ir vienatvės jausmas mane pagaliau išgynė iš kambario. Lučios įkalbėta nusileidusi į apačią naujosios šeimos nesutikau. Nebuvo jokio ženklo kam nors dar esant namuose.

- Labas rytas. – džiugiai pasisveikino Lučia sutikdama mane laiptų apačioje.- Šiandien labai graži diena, o jums, panele, reikia nors kiek parausvinti skruostus.

Nusišypsojau. Jos pasiūlymas labai viliojo, tad nusekiau į jaukią atvirą terasą, kurioje atsivėrė išpuoselėto sodo ir gėlynų vaizdas. Ypač lelijų. Jų buvo visur. Įvairiausių spalvų žiedai sudarė žaismingą spalvinę gamą, o ore sklandė jų aromatas. Neatsispyrusi pagundai priėjau prie žiedynų ir palinkusi virš balto žiedo, giliai įkvėpiau saldaus kvapo.

- Šias gėles itin mylėjo Kailo mama.- su liūdesio gaidele balse tarė Lučia.- Prižiūrėdavo kiekvieną žiedą, juos puoselėjo ir globojo, o visi namai kvepėdavo lelijomis. 

- Ar ir dabar prižiūri? – kilstelėjau galvą.

Lučia užsimerkė ir papurtė lėtai galvą.

- Ji mirė. Vėžys pasiėmė ją gerokai per anksti. Vargšelė, net nespėjo pamatyti kaip suauga vaikai.

Pažvelgiau į lelijos žiedą delnuose. Gležną ir suteikiantį švelnumo potyrį. Tokį patį, koks ištatuiruotas Kailui ant riešo.

- Nuostabios gėlės.- tariau atsistodama ir bandydama išspausti šypseną.  

- Užteks apie tuos liūdnus dalykus.- šyptelėjo ir Lučia. Ištiesė link manęs ranką nusivesdama link namo.- Reikia tave pamaitinti ir nors šiek tiek palepinti.

- Kur visi kiti?- paklausiau sugrįžus į terasą ir įsitaisius ant pintų baldų.

- Kailas su broliu išvažiavo į darbą, o ponia Esmė palydėjo dukrą į mokyklą.

Net lengviau atsikvėpiau. Šiuo metu tikrai nenorėjau draugijos. Nemokėjau bendrauti, ypač- su man mažai pažįstamai žmonėmis.

- Ką norėtum pusryčių, mergaite?- globėjiškai pasiteiravo Lučia. 

Mėgavausi jos rūpestingumu, nors ir nebuvau alkana.

- Ar neskaniai gaminame?- ši suraukė plonyčius antakius ir įbedė rankas į klubus. Mano atsisakymas valgyti ją tikrai užgavo.

- Niekaip neapsiprantu su pasikeitusiu klimatu.

- Italijos saulė visiems svetinga. Tereikia išmokti priimti jos šilumą. Bet pavalgyti vis tiek priversiu.

Man net nespėjus paprieštarauti, ji apsisuko ir dingo. Ir netrukus sugrįžo nešina arbata ir padėklu, pilnu įvairiausių užkandžių: vaisiais ir šviežios duonos riekelėmis, džemu ir... net nežinojau kas tai buvo, bet bet kuriuo atveju, atrodė skaniai.

Lučia prisėdo šalia manęs ir papilstė arbatą. Užuodžiau mėtą ir kažką panašaus į levandas. Priglaudusi puodelį prie lūpų galiausiai pasiryžau paklausti man seniai nedavusio ramybės klausimo:

- Lučia,- kreipiausi.- Jūs Kailo giminaitė?

Mane jau nuo pat pirmų dienų stebino jos elgesys su Kailu bei kitais namiškiais. Ji juos tukino, pabardavo, bet visada rūpindavosi it mama. Kiek man teko matyti, Kailas itin pagarbiai su šia moterimi elgėsi.