... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Parskrendantys lapkričio paukščiai

Po poros valandų nusileidome Karmėlavos oro uoste. Nenustygau vietoje. Tiesiog prisiklijavau prie mažo langelio laukdama kol lėktuvo ratai pasieks mano gimtąją žemę. O tai įvykus- plačiai nusišypsojau. Kailas, irgi, žvelgdamas į mane, bandė nuslėpti šypseną.

- Atrodai lyg vaikas ilgai lauktą Kalėdų rytą.- tarė ištiesdamas man ranką ir padėdamas išlipti iš lėktuvo.

Plačiai jam nusišypsojau. Jaučiau dėkingumą, kad sugrąžino mane. Nors ir trumpam, nors ir kelioms dienoms. Lauke nemaloniai purškė lietus, bet man buvo nė motais. Aš namie! Užmerkiau akis atkišdama veidą rudens darganai. Giliai įkvėpiau. Čia net oras kitoks. Savas...

Parodę pasus praėjome pro muitinę. Laukimo salėje atsisveikinome su Tomu, kuris nedelsęs nuskubėjo pas laukiančius namiškius. Nekantravau ir aš sugrįžti į namus, vėl susitikti su įtėviais. Nenustygau vietoje, nesilioviau šypsojusis. Jeigu nebūtų tiek daug aplink žmonių, būčiau šokinėjusi aplinkui ragindama paskubėti. Kailas, saugodamas nuo įvairiomis kryptimis skubančių žmonių oro uoste, suėmė mane už rankos. Lediniai pirštai apglėbė mano delną neleisdami pasimesti ir atsilikti. Lauke mūsų jau laukė išnuomoti du juodi automobiliai, kurie iškart traukė aplinkinių dėmesį.

- Negali neišsiskirti iš aplinkos?- paklausiau sarkastiškai kilstelėdama antakį.

Kailas ne iš kart suprato kur lenkiu. Laisva ranka parodžiau į automobilius, kurie lūkuriavo it žirgai laukdami progos greičiau nugabenti mus į namus.

- Tiesiog man patinka patogumas.- jis lengvai šyptelėjo užsikrėtęs mano gera nuotaika

- Ir nė lašo kuklumo...

- Tas man niekada nebuvo būdinga.- tarė gracingai man atidarydamas automobilio dureles.

Apsauga, tyliai ir nepastebimai sekusi paskui mus, pasirinko antrąjį automobilį. Kailas, užvedęs variklį, pasitrynė sušalusias rankas.

- Nepratęs prie šalto oro?- tariau atremdama viršugalvį į patogų sėdynės atlošą ir stebėdama jo profilį.

- Tik ne prie tokios drėgmės.- pirštai, nors iš sušalę, netruko navigacijoje surinkti adresą.- Man čia per daug slogu.

- Kodėl taip manai? Lietuva- labai graži šalis.- bandžiau ginčytis.

- Ir kalba ta, kuri vos tik pasitaikius pirmai progai emigravo į Londoną.

Gerą nuotaiką lyg vėjo gūsis per akimirką nupūtė. Pažvelgiau pro langą stebėdama kaip artėjame link Kauno.

- Atleisk. – Kailas uždėjo ranką man ant šlaunies spustelėdamas. – Nenorėjau tavęs nuliūdinti ir sugadinti nuotaikos.

- Viskas gerai.

Mes atkeliavome iš toli, net iš pačios saulėtosios Italijos, rodos, kad po visos amžinybės. Neverta gadintis nuotaikos paikais ginčais. Tapau pakantesnė, net ir tuomet, kai jo delnas niekaip nesitraukė man nuo kelio. Rodos, kad tai pastebėjau tik aš viena, nes Kailas išliko toks pats atsipalaidavęs.

- Vis tiek nemėgstu važiuoti į šiaurines šalis. – žaismingai patempė apatinę lūpą Kailas.

- O į kokias važiuoji?

- Ten, kur šilta.

Išvažiavus į automogistralę pažvelgiau ir aš pro langą. Jam, kilusiam iš saulėtosios Italijos, Lietuva lapkričio mėnesį tikrai turėjo pasirodyti pakankamai gūdi. Pažliugęs ir baigiantys ištirpti sniegas, pliki medžiai ir purvais apdrabstyti šaligatviai jaukumo nepridėjo. O troškau, kad būtų kitaip. Kad jis pamatytų Kauną tokiomis akimis, kokiomis į miestą žiūrėjau pati.