... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Pagalbos šauksmas

Mane supo. Lyg laive. Aplink gaubė tamsa. Bandžiau visomis jėgomis ją išsklaidyti, susivokti kur aš ir kas man nutiko. Nuo supimo supykino. Skrandis spazmavo, o perdžiuvusia gerkle, dar labiau ją draskydama, kilo karti tulžis. Bandžiau giliai kvėpuoti ir suvaldyti kylantį šleikštulį. Vienas gilus įkvėpimas, antras, trečias... Širdies dūžiai tapo ritmingesni, o tamsa, gaubianti sąmonę, sklaidytis.

Skausmingai atsimerkdama pamirksėjau. Mačiau langą. Ir prabėgančių medžių šakas. Gulėjau ant galinės automobilio sėdynės. Kilstelėjau ranką paliesdama veidą. Pirštų galais užčiuopiau klampią sukrešėjusio kraujo masę, kuri tik patvirtino speliones, kad čia dar ne baisiausia kas man gali nutikti.

Fone tyliai grojo muzika. Priekyje sėdintys vyrai nebyliai žvelgė į priekį. Gerai mačiau jį. Tamsos žmogų. Susimąsčiusį ir paskendusį savo mintyse. Nepastebintį, kad atgavau sąmonę. Nenuleisdama nuo jo akių ranka pasičiupinėjau klubą pirštais bandydama užčiuopti paslėptą po medžiaga užtrauktuką. Slepiantį dar vieną kozerį. Galimybę. Bilietą į laisvę- mobilųjį telefoną.

Iš kišenės ištraukusi telefoną, nuleidau kuo žemiau. Kad tuo mažiau būtų krentamas į akis. Nors ekranas ir buvo skilęs, bet, perbraukus nykščiu, nesukeldamas jokio garso atsirakino. Pasirodė mano ir Emilio nuotrauka. Palangos paplūdimyje, kai dar maniau, kad pasaulis nudažytas rožine spalva. Mes įsirausę kojas į smėlį, jis mane apkabinęs iš už nugaros ir padėjęs smakrą ant peties. Tuomet buvome laimingi. Bent jau aš maniausi tokia buvusi. Kaip gali pasikeisti viskas per kelis mėnesius... Kada spėjo pasikeisti jis?

Sudrausminusi save drebančiais pirštais surinkau pagalbos tarnybos telefoną. Įsitikindama, kad vis dar buvau nematoma pagrobėjams, paslėpiau telefoną tarp sėdynės ir ausies klausydama ištęstų kvietimo signalų.

- Pagalbos tarnyba. Kas atsitiko?- pasigirdo dalykiškas moters balsas.

- Padėkite...- sušnabždėjau.- Mane pagrobė. Esu vežama...

- Kalbėkite garsiau.- pareikalavo.

- Mane pagrobė iš Zapyškio užsieniečiai vyrai, veža juodu visureigiu...- pradėjau greitakalbe berti informaciją.

- Nesuprantu...- pertraukė moteris.- Kalbėkite lėčiau. Jus pagrobė?

Automobilis staiga sustojo. Klestelėjau į priekį, iš rankų iškrito telefonas nusirisdamas po vairuotojo sėdyne.

- Esu Melita Bižokaitė!- šuktelėjau kai atsidarė durys man gale kojų ir buvau tempiama lauk. – Du juodi visureigiai tamsintais stiklais!- šaukiau tikėdamas, kad buvau vis dar klausomasi.

Stiprios rankos surakina mano kulkšnis. Pradedu spardytis ir klykti. Kuo labiau stengiausi atitraukti operatorės dėmesį tikėdamasi, kad jai pavyks telefono pagalba nustatyti mano buvimo vietą. Nusiritau tarp sėdynių ir ištiesusi ranką sugriebiau telefoną. Stipriai suspaudžiau rankomis pasikišdama po krūtine, o užpuolikui atsukdama nugarą.

Tamsusis vyras tiesiog užgriuvo ant manęs, prispausdamas savo svoriu prie sėdynės.

- Nesipriešink. - iškošė.- Nekvailiok ir nenukentėsi.

Į jo žodžius atsakiau bandydama jam įspirti, bet greitai kojos buvo surakintos jojo, neleisdamos sujudėti. Rankos apkabino per pečius plėšdamos telefoną. Laikau įsikibusi ryšio priemonės, priešinausi iki pat paskutinės akimirkos, kol mano mobilusis buvo atimtas. Suklykiau nesavu balsu ne tiek dėl traiškomų pirštų skausmo, kiek iš nevilties. Vyras iškart nutraukė ryšį su pagalbos centru. Palinkęs artyn, jaučiant jo iškvepiamą orą ant sprando, jis pagrasino: