... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Visada su tavimi

Apėmė toks jausmas, kad visiems buvo pavesta manęs nepaliesti iš akių. Jeigu Kailas ir išvažiuodavo, prieš tai jo vietą užimdavo kas nors kitas. Lyg pats būtų bijojęs, kad neiššokčiau pro langą, nebandyčiau vėl pjautis venų ar dar ką nors sau pasidaryti. Bet... Nors niekam nesakiau, bet abejojau, kad antrą kartą būčiau išdrįsusi prieš save pakelti ranką. Nes, kai apmąsčiau savo poelgį, išsigandau. Mirti bijojau. Tą lemiamą akimirką lyg buvau ne aš. Tuomet tai atrodė vienintelė išeitis. Nors nežinojau ar ir šiuo metu galėčiau sugalvoti kitą sprendimo būdą, bet... Tai sunku paaiškinti, nusakyti žodžiais. Manau, niekada to man ir nepavyks. 

Kailas tesėjo savo žodį. Ar bent jau stengėsi. Nuolat palaikė man draugiją. Stengėsi mane kalbinti, užimti, o jeigu būdavau per daug pavargusi kalbėti- tiesiog tyliai sėdėdavo šalia. Vis pagaudavau save svarstant, kodėl jis taip dėl manęs stengiasi? Kam visa tai? Bet... Bet man gera buvo nebebūti viena. Buvau pamiršusi tą jausmą, kai gali kalbėti, kad ir ne apie reikšmingus dalykus, bet kalbėti. O šis vyras, nors ir pašnekovas nebuvo itin vykęs, mokėjo išklausyti. Tad vėl į jį atsirėmiau, atsirėmiau, nors vėliau ir pykau ant savęs dėl to. Papasakojau jam apie sapnus. Apie sapnuojamą pievą ir belapį medį su juodomis šakomis. Bandžiau perteikti kaip toje vietoje jaučiausi. Kaip maniau, kad ten mūsų vaikelis. O Kailas klausėsi. Neparodydamas jokių jausmų. Nei palaikymo mane beprote, nei užuojautos. Nieko. Išklausė iki galo be jokių emocijų, lyg klausydamas vakaro žinias apie politiką. Bet man tas patiko. Nes jis manęs nesmerkė, nelaikė kvaila. Neaiškino, kad tai mano emocinės būklės sukeltos haliucinacijos. 

Ir nuo tada viskas pasikeitė. Lyg atsivėrusi Kailui iki galo pati tapau kitokia. Tokia, kuri buvo pasiruošusi priimti į savo širdį kitą žmogų. Nekalbu apie įsimylėjimą, bet apie bendrystę. Prisirišimą. Draugystę.

- Ar galėsi mane nuvežti?- paklausiau nuolat atidėliojamo prašymo kai abiems nesinorėjo kalbėti abstrakčiomis temomis.- Ten kur palaidotas mūsų sūnus?

Kailas atsiduso. Jaučiau, kad jam sunku apie tai kalbėti, apie tai net galvoti. 

- Nemanau, kad tu tinkamos būklės.- užginčijo. 

- Bet aš noriu..- nenusileidau.- Noriu ten nuvažiuoti, nes jaučiu... Jaučiu, kad man tuomet bus lengviau. 

Kailas sunkiai atsistojo. Žengė žingsnį prisėsdamas ant lovos krašto. Žvelgė man į akis bandydamas suprasti ar verta patenkinti mano prašymą. 

- Prašau.- ištiesiau ranką suimdama jo pirštus. Sunerdama su saviškiais. 

Mano prisilietimas nustebino mus abu. Tai nebuvo atsitiktinis veiksmas. Tai buvo vienas kitą suprantančių žmonių sąlytis. Mačiau, kad ir Kailas tą pajuto. Apsilaižė išsausėjusias lūpas, o nuo pasirodžiusio liežuvio galiuko niekaip negalėjau nusukti žvilgsnio. Kaip ir tada, kai tankios juodos it anglis blakstienos užmerkė akis, o galva linktelėjo duodama sutikimą. 

- Bet tik tada, kai matysiu, kad esi tam pasiruošusi.- griežtai tarė, lyg nenorėdamas pasirodyti per daug lankstus. 

- Žinoma.- sutikau, nors ir ketinau įtikinti pirmai pasitaikiusiai progai aplankyti vaikelio kapą.

Įsižiūrėjau geriau į priešais mane sėdintį vyrą, kuris jau seniai buvo normaliai miegojęs. Tad net pati nepajutau, kaip pasislinkau į šoną padarydama vietos. Savo judesiu kviesdama jį nors trumpam pailsėti. Ir Kailas pasinaudojo mano siūlymu pusiau gulomis įsitaisydamas šalia manęs. Padėjau galvą jam ant krūtinės klausydama ritmiško širdies plakimo. Ranka jis apkabino mano pečius prisitraukdamas arčiau. Tą akimirką galvoje sukosi begalės minčių ir dar daugiau dvejonių. Teisingai ar klaidingai elgiausi vėl bandydama prie vyro rištis.