... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Būti jo žmona

Pirma mintis nubudus- rytoj skrendu į Paryžių! Negalėjau tuo atsidžiaugti. Negalėjau liautis šypsotis. Nors ta šypsena kiek prigeso nusileidus pusryčiauti ir sužinojus, kad Kailas paryčiais išvažiavo į darbą. Susimąsčiau ar išvis jis miegojo, nes vakar, mums ir taip vėlai grįžus namo, jis užsidarė savo kabinete. Prisiminiau jo žodžius ištartus vakar, kad jis labai daug dirba norėdamas visus aprūpinti geru gyvenimu ir susimąsčiau, kas rūpinasi juo? O aš... tikriausiai dar nedrįsau garsiai to įvardinti, kad noriu juo rūpintis. 

Pusryčiaujant prie manęs prisijungė Esmė, kuri nekantravo ištraukti visas smulkmenas iš pasimatymo. Apie žurnalistus nepasakojau, tik užsiminiau apie kelionę į Paryžių. Ji, pasiremdama ranka smakrą, svajingai žvelgė į mane.  

- Man Korbis pasipiršto Eifelio bokšte. Buvau užsiminusi, kad to trokštu, tad vienai dienai nusivežė į Paryžių ir įgyvendino tai. 

- Na, - nusišypsojau.- pasipiršimo nesitikiu. Būtų kiek pavėluota. Bet vis tiek džiaugiuosi, kad Kailas mane pasiima. 

- O ko tu stebiesi? Esi jo žmona. Nusiteik keliauti daug. Laimei, Korbio pareigos tokios, kad kelionių praktiškai nebūna, tik atostogos.- ji nusišypso.- Bet Kailas keliauja nuolat. Tik gaila, kad per šventes jūsų nebus. Bet jums tikrai reikia pabūti dviese.

- Tikrai taip manai?

- Su tavimi jis visiškai kitoks. Ir man gerą jį tokį matyti. Jums abiem reikia pagaliau pamiršti praeitį ir eiti į priekį.

Nusišypsojau dar plačiau išgirdusi tokius žodžius. Bet kartu ir nuliūdau. 

- Kartais man tai atrodo netikra.- prisipažinau.- Kartais manau, kad jis nenori manęs prisileisti. 

Esmė susidomėjo. Klausiamai kilstelėjo antakį laukdama kol pratęsiu. 

- Ar tai dėl jo buvusios sužadėtinės?- baikščiai paklausiau per daug nenorėdama  liesti šiai šeimai skaudžios temos. Bet turėjau tą žinoti. 

- O ką tu žinai apie Aleksę?- pasidomėjo. 

- Žinau, kad žuvo. Ir laukėsi. 

Esmė giliai įkvėpė. Nusuko žvilgsnį glostydama savo atsikišusį pilvą. 

- Laukėsi ne tik Aleksė. Ir aš. - tyliai tarė.- Tai aš ją rašau žuvusią vestuvių dieną. Tada ir pagimdžiau, bet vaikas neišgyveno nė valandos. Nujaučiau, kad Kailas kaltina save dėl Aleksės ir mano vaiko mirties. Nors nieko negalėjo padaryti, kad tam sutrukdytų. 

- O kas nutiko Aleksei?- paklausiau tikriausiai svarbiausio klausimo. 

Esmė pažvelgė į mane. Išskaičiau jai iš akių kaip jai sunku apie tai kalbėti. Bet norėjau tą žinoti. O ir ji suprato, kad tai padės man prieiti prie Kailo. Geriau jį suprasti. 

- Ją nužudė. Jos dar negimusio vaiko tėvas.

Nesitikėjau to. Žinia mane šokiravo. 

- Tai ne Kailas buvo tėvas?

Esmė tik truktelėjo pečiu. 

- Jau niekada to nesužinosim. Nors Kailas niekada nei patvirtino, nei paneigė to. Žinant, kad palaidojo ją Anglijoje, o jūsų vaikutį- šeimos kriptoje, tai pasako pakankamai. 

Staiga pasidarė šalta. Stipriau save apkabinau įsivaizduodama, kaip tuo metu turėjo jaustis Kailas. Vesti nežinia ar jo vaiko besilaukiančią mylimąją, kurią nužudo vestuvių dieną... 

- Bet tikiu,- Esmė ištiesė ranką suspausdama man pirštus,- tikiu, kad padėsi jam pamirši visa tai. Padarysi laimingą ir pati tokia tapsi. Tau reikia stipraus žmogaus, tokio kaip Kailas, o jam- tos, kuri išgelbėtų jo sielą.