... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Marmurinė tvirtovė

Rytą, kaip ir žadėjo, atvažiavo Kailas. Šį kartą manęs nepamiršo. Pirmiausiai trumpam užėjo į palatą atnešdamas drabužius, o pats nuėjo tvarkyti mano išleidimo iš ligoninės dokumentus. Jau nusimesdama ligoninės drabužius ir apsirengdama pasaulietiškai, pradėjo kilti panika. Bijojau sugrįžti į už pastato sienų slypėjusią realybę. Nuogastavau, kad tas pradėjęs megztis bendravimas pasibaigs vos tik užsitrenkus tų besielių namų durims. Vėl tapsime svetimi nepažįstamieji, o aš liksiu vėl viena. 

- Prieš išleidžiant reikia išimti paviršinius siūlus.- įėjusi seselė ant lovos krašto išdėliojo metaliniame dubenėlyje esančius įrankius. 

Atsisėdau šalia atsiraitodama rankovę. Kaip tik tuo metu į palatą įžengė ir Kailas. Atsistodamas netoliese vos šyptelėjo. Neįstengiau jam atsakyti tuo pačiu. 

Seselė pradėjo vynioti tvarstį. Pradžioje greitai, vėliau- atsargiai ir kruopščiai. Ir kaip visiškai jį nuėmė... Kai pamačiau, ką sau pasidariau, nebegalėjau nuslėpti siaubo. Maždaug sprindžio dydžio dantytas ruožas vagojo mano ranką. Raudonas, išburkęs, iškilus. Mane supykino. To nesitikėjau išvysti. Nesitikėjau, kad galėjau taip save suniokoti. 

Jaučiau, kad ir Kailas negali nuo žaizdos atitraukti akių. Net ir tuomet, kai seselė baigė ir vėl sutvarstė mano riešą, ilgai žvelgė į padarinius. 

- Po poros dienų atrodys žymiai geriau.- bandė raminti medicinos darbuotoja, bet iš to nebuvo naudos. 

Man buvo gėda. Dėl to, ką padariau. Kad bijojau gyventi, o dabar mano baimė turėjo palikusį pėdsaką. 

Kailas pirmas sujudėjo. Žvelgdamas į grindis kostelėjo ir paėmė mano paltą. 

- Eime?- užkimusiu balsu ištarė Kailas išskleisdamas ir palaikydamas paltą, kad patogiau galėčiau apsirengti. 

Nuleidau rankove bandydama paslėpti tvarstį. Klusniai leidau jam apgobti mane lauko rūbu. Net ir paimti už rankos išsivedant iš palatos. Bet už viską labiausiai norėjau pravirkti. Nes tai, kas slypėjo po tvarsčiu, buvo mano žymė. Ženklinanti vienus iš skaudžiausių gyvenimo etapą.  Ir šio ženklo niekaip negalėsiu nusikratyti. 

Už palatos durų laukė nematytas apsauginis, kuris, kaip ir Fabio ar Lukas, nekrisdamas į akis sekė atsilikdamas per kelis žingsnius. 

- O kur Lukas?- pasiteiravau supratusi, kad jau seniai jo nemačiau.

- Nebedirba. – burbtelėjo Kailas reikšdamas nepasitenkinimą.

Sustojau sugriebdama jam už rankos. 

- Tik nesakyk, kad atleidai jį? Už ką? Už tai, kad jis parodė man nors kiek žmogiškumo?

- Nieko aš neatleidau.- Kailas paėmė mane už rankos vesdamasis toliau. 

Sustojome prie lifto. Laukdami kol plieninė kabina pakils iki mūsų aukšto. 

- Kaip suprasti: parodė žmogiškumą? - Kailas stojo priešais vėl bauginančiai palinkdamas virš manęs.-  Ar lindo prie tavęs?

- Ką? Ne! Dėl Dievo meilės, kodėl taip pagalvojai?- pasibaisėjau.

- Jūsų keistas bendravimas.

- Tiesiog pripratau prie jo. Lukas man atrodė patikimas. 

- Tai juo pasitiki, o manim ne? Dabar mane tikrai įžeidei.

Atsidarė lifto durys ir mes įlipome vidun. Be mūsų buvo daugiau žmonių, todėl pokalbio netęsėme. Palaukėme kol išeisime iš ligoninės ir įsėsime į automobilį.

Kailas buvo akivaizdžiai piktas. To net neslėpė. Nors gerai nesupratau įsiūčio priežasties. Vėl sugrįžome į pradžią. Vėl tvyrojo įtampa. Neištvėriau pirmoji.