... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Tave praradus...

Naktį sapnavau košmarus. Negalėjau įvardinti kokius, bet prabudau išpilta šalto prakaito. Pilvą draskė neiškenčiamas skausmas, kuris tai sustiprėdavo, tai atleisdavo. Susigūžiau lovoje embriono poza tyliai kęsdama. Laikas bėgo, darėsi vis sunkiau. Pradėjo degti oda ir krėsti drebulys. Mane draskė iš vidaus, plėšydami į gabalus. Norėjau sušukti, galbūt kas nors būtų ir išgirdęs, bet nesugebėjau išleisti nė garso. Stipriai užmerkdama akis ir įstrigdama tarp realybės ir klampios tamsos.

Aplink girdėjau garsus. Balsus, kviečiančius mane. Bandžiau atsimerkti, bet akis per daug buvo aptraukusi migla. Jaučiau vėsią ranką prisiliečiant prie degančios kaktos.

- Reikia ją perrengti.- girdėjau Esmės balsą.- Ji karščiuoja.

Skausmas pasikartojo. Stipresnis nei prieš tai buvę. Lyg į vidurius būtų kas suvarę iki pat rankenos krašto aštrų durklą. Suvaitojau susilenkdama dvilinka. Negalėdama įkvėpti. Visiškai netekusi jėgų.

- Reikia kuo greičiau ją vežti į ligoninę...- pajutau vėl ant kaktos šaltą ranką.- Dieve... tikiuosi, kad dar nevėlu...

Viskas vyko labai greitai. Jaučiau siūbavimą, girdėjau automobilio variklio riaumojimą. Tik Esmė išliko šalia. Atpažinau jos balsą. Glostant man plaukus ir verkiant šnabždant man padrąsinimus. Kartodama, kad viskas bus gerai. Melsdamasi ir prašydama Dievo būti gailestingu.

Tamsusis žmogus stovėjo po vienišu medžiu ir žvelgė į mane. Tik per toli, kad galėtų mane pasiekti. Mus skyrė sudegęs laukas. Vėjas pakelė pelenus į orą, kurie, besisukdami, uždengė visą šviesą. Įkalindami mane tamsoje. Aplankė jausmas, panašus į skendimą. Panika, bet kartu ir užplūstanti ramybė. Norėjau irtis aukštyn, išnerti, bet mano jėgos bevaisės. Nepasidaviau. Bandžiau prasiirti pro tamsą, kurioje pasiklydau.

Įsiklausius girdėjau lyg traškesį, lyg ir balsus atneštus vėjo. Jie lyg priartėdavo, tai vėl nutoldavo.

Po visos amžinybės pradėjau jausti savo kūną. Sutelkusi jėgas atsimerkiau. Tegalėjau tik stebėti, nors akys vis dar merkėsi. Gulėjau lovoje, monotoniškai pypsėjo aparatas greta. Šalia buvo ir Kailas. Vilkintis kaip visada juodai. Sėdėjo greta mano lovos, palinkęs į priekį, nunarinęs galvą ir grąžydamas rankas. Susimąstęs ir prislėgtas.

Užsimerkiau. Trumpam vėl panirau į sąstingį. Kai vėl įgavau pakankamai jėgų, atsimerkusi Kailo nebeišvydau. Judesiai jau buvo labiau koordinuoti. Galėjau pakelti vamzdeliais apvyniotą ranką, pasukti galvą.

Kailą išvydau stovintį prie lango. Atsukusį man nugarą ir žvelgiantį į naktį. Lyg pajutęs mano žvilgsnį, jis atsisuko. Tas jo žvilgsnis... Kaip sužeisto žvėries... Trokštančio, sudraskyti visus, pasitaikiusius jam po ranka. Ir šį kartą auka vėl esu aš.

Grėsmingai prisiartindamas prie lovos, Kailas sustojo man gale kojų. Stingdantis šaltumas persidavė ir man priversdamas drebėti.

- Kodėl man nesakei?- paklausė negyvu balsu.- Po velnių, kodėl slėpei?

Nesupratau apie ką jis kalbėjo. Bet tai, kaip jis tai sakė, stūmė į neviltį.

- Specialiai jį nužudei? Tapai žudike vien trokšdama man atkeršyti?

- Nesuprantu...- sumurmėjau smėlio pripilta burna.

- Mano vaiko. Kodėl neišsaugojai mano vaiko?

Žvelgiau į jį prašydama paaiškinti. O tai tik dar labiau vyrą siutino. Jam vis sunkiau buvo valdytis.

- Tu laukeisi!- pakėlė balsą.- Buvai nėščia!

Papurčiau galvą, Negalėjau būti nėščia. Tai buvo neįmanoma.

- Aš nesilaukiau...

Kailas pradėjo vaikščioti po palatą. Nuo vieno galo į kitą. Raudamasis plaukus ir nerasdamas vietos.

- Turėjau suprasti, kad tau rytinis pykinimas, kad dėl nėštumo svaigo galva, bet nuolat išsisukinėdavai, apsimetinėdavai. Badavai. Sakyk, ar nuo pat pradžių buvai sumaniusi nužudyti nieko dėta mano vaiką?

- Nekalbėk taip...- pravirkau.

- Nustok žliumbti!- suriko jis, o nuo jo balso visa susigūžiau.- Ašaromis nieko nepakeisi!

- Aš nežinojau...

- Bet tai neatleidžia nuo atsakomybės.

Springau ašaromis. Neišleista rauda. Tuo, kuo buvau kaltinama, buvo neteisinga. Niekada negalėčiau nuskriausti vaiko, net jeigu tai būtų ir jo.

- Nešdinkis.- sušnabždėjau.- Nenoriu tavęs matyti.

Kailas ir toliau žvelgė kaltindamas mane už tai, ko nenusipelniau.

- Nešdinkis!- suklykiau išleisdama visą nuoskaudą.

Šį kartą jis manęs paklausė. Išėjo garsiai užtrenkdamas duris. Leisdamas vienai išsiverkti.

Ranka paliečiau plokščią pilvą negalėdama patikėti, kad galėjau lauktis. Atsisakiau tuo patikėti. Man tai buvo per skaudu, bet vis persukant dienas atgal, pradėjau abejoti. Savimi. Kailas nemelavo. Laukiausi, tik pati to nesuvokiau. Mažas angelėlis buvo mano blogos savijautos priežastis. Mažas angelėlis, kuris mane paliko.