... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Maža mergaitė

Sėdėjau išplauta galva ir leidausi, kad man šukuotų plaukus. Man gera buvo klausytis jos balso... Linksmas pasakojimas apie studijų metus ir tuomet sutiktus draugus. Klausiausi mamos balso su tokiu susižavėjimu, viltimi, kad ir aš kur nors mokysiuosi. Kad turėsiu galimybę palikti namus ir įrodyti, kad galiu pasiekti daugiau nei iš manęs tikimąsi. Mama, monotoniškai braukdama šepečiu per visą mano plauko ilgį, nutilo, susimąstė, bet po akimirkos grįžusi iš prisiminimų toliau tęsė pasakojimą. Balse kartais pasigirsdavo liūdesio gaidelė, kai ji susivokdavo, kad dabar jos gyvenimas visiškai kitoks. Net ir aš supratau, kad tie šaunieji draugai susikūrė savus gyvenimus, dauguma tikriausiai visai gerus. Tik ji viena, atsisakiusi visko ir pasišventusi vyrui, galiausiai liko viena. Liko tik prisiminimai apie linksmai praleistas dienas, kažkada pažinotus draugus.

Mamos ranka sustingo taip ir nepasiekusi plaukų galų. Girdėjau ir aš tą garsą. Krebždenimą už durų. Bandymą raktu pataikyti į spyną. Iš metalo brūžinimo sprendžiau, kad tėvas ir vėl grįžo girtas. Kad vėl šį vakarą neturėsime ramybės.

Padėjusi šepetį mama pabučiavo mane į viršugalvį. 

- Pasistenk užmigti. Jeigu miegosi, jis prie tavęs nelįs. Aš vėliau ateisiu.

Ji atsistojo ketindama išeiti, bet baimės pilna širdimi pabandžiau ją sulaikyti:

- Mama, nereikia. Tegul jis pasisiunta! – atsiklaupiau lovoje po savimi pasikišdama kojas.

Tėvas, neatsirakinęs durų, pradėjo kumščiu garsiai belsti. Reikalaudamas patekti vidun.

- Mama, prašau neatidaryk durų. – toliau maldavau.- Tegu jis miega lauke.

Dėl manęs jis galėjo ir visai negrįžti. Galėtų ir mirti. Nuvirsti kur nors į pusnį ir sušalti. Ar būti mirtinai sumuštas sugėrovo. Svajodavau, kad jam dingus turėtume gražų gyvenimą. 

- Ką čia kalbi?- pasibaisėjo mama.- Dabar žiema, jis sušals. Vis dėl to, kad ir koks, bet jis yra tavo tėvas. 

- Mama, neįleisk jo...- prašiau toliau.

- Tavo tėvas nėra blogas žmogus. Jam sunku. Jis serga. Sunku kovoti su priklausomybe, kai niekaip negali rasti darbo.

Suvaitoju iš nevilties. Mama visada rasdavo milijonus pateisinimų vyro alkoholizmui. Bet nė vienas netraukė jo iš svaigalų liūno. Niekas negalvojo kas laukia kitų, gyvenančių tokio žmogaus aplinkoje. 

- Miegok, mažute. Greitai ir aš ateisiu.

Ji išėjo užgesindama šviesą. Girdėjau mamą atidarant duris ir tėvą įvirstant į vidų. Jie susivaidijo. Žerdami priekaištus vienas kitas. Koneveikdami visokiausiais žodžiais. Mama pyko, kad vienai teko išlaikyti šeimą, tėvas- kad ji pati jį privedė iki to.

- Tavęs net ir šuo nepistų!- išrėkė tėvas, o mama palaužusi apsipila ašaromis.

Užsidengiau antklode galvą užsikimšdama ausis. Svajodama apie tą mamos pasakotą dieną, kai išvyksiu iš miestelio studijuoti kuo toliau nuo čia. Pralaukdama kol jie pavargs. Kol riksmai nutils.

Mamai pradėjus šildyti vakarienę, išlipau iš lovos ir pritykinusi pravėriau duris. Niekaip nesupratau mamos pozicijos. Bandymu taikytis ir gyventi toliau lyg nieko nevyktų. 

- Kur ta mergiotė?- paklausė vos atversdamas liežuvį tėvas.

- Ša, miega, nežadink, rytoj į mokyklą.

- Į mokyklą...- nusijuokė jis iš sau vienam suprantamo pokšto.- Kam jai mokytis? Vis tiek nieko gero iš jos nebus.

- Ką čia kalbi? Juk ji gerai mokosi. Mokytojai giria.

- Pamatyti, paminėsi dar mano žodį. Žinai, ką miestelis kalba? Kad ji kaip koks šuniukas sekioja tą Bižokų vaikį... Tą... Emilį... Lyg manytų, kad toks pinigingas bernas žiūrėtų į tokią kaip ji. Sakau, jai proto neužteks net mokyklą baigti.

- Tyliau.- šnypštėjo mama jį tildydama.

- Nusivalkios ji, nes jeigu jau tokiam amžiui bernai rūpi, tai pamatysi, už metų su pilvu jau grįš. Ir ką tada? Kas jos benkartus augins? Aš? Ne...

- Ką čia nusišneki, ji geras vaikas. Jokie bernai jai tikrai nerūpi.- bandė dar užstoti mama.

- Pamatysi, pamos eilinis bernas ir iškart prasiskės jam. Nenustebčiau, kad parsidavinėtų už skatikus. Gal jau ir dabar dulkinasi su visais. Manai normalus vyras į ją dėmesį kreiptų? Cha. Nei išvaizdos, nei proto... Pasiseks jai, kad bent jau kokį vyrą gaus.

Aš klausiausi jo žodžių ir viduje sukilo toks pyktis. Kaip jis, kurio net tėvu negalima vadinti, gali taip kalbėti apie vienintelį savo vaiką? Aš jam įrodysiu, visiems įrodysiu, kad galiu kažką pasiekti. Aš ne kekšė. AŠ NE KEKŠĖ!!!

Mane apgaubus rankoms pradėjau priešintis. Spurdėti bandydama ištrūkti.

- Aš ne kekšė!- surikau kukčiodama.

Stiprios rankos tik dar stipriau mano apglėbė įkalindamos. Bandžiau ištrūkti, bet vos galėjau judinti galūnes. Pravirkau. Balsu išleidau vaikystės prisiminimus. Pati galutinai prabusdama nuo pačios sukelto garso. 

- Aš ne kekšė...- lūpos vis kartojo, kol protas prašviesėjo suvokdamas, kad tai buvo tik sapnas. Seniai užgniaužtas prisiminimas.

- Melita, mažute, pabusk.- švelniai sušnabždėjo man į ausį. - Mažute, prašau, atsimerk, tai tik sapnas.

Atsimerkiau prieš save išvysdama susirūpinusį Kailo veidą. Apsimiegojusį ir ranka pasiekiamą. Akimirkai pajutusi jo rūpestį, susirūpinimą mano vidine būsena, trūkčiojančiai įkvėpiau. Kailas ištiesė tatuiruotas rankas prisitraukdamas į šiltą glėbį. Leidau jam būti mano užuovėja, leidau paslėpti nuo mane apnikusių praeities vaiduoklių. Įsikniaubiau jam į kaklo linkį įkvėpdama jo kvapo, kuris maloniai ramino. Ranką uždėjau šiek tiek aukščiau jo širdies, kurios ritmingas plakimas man teikė ramybės. Jaučiausi saugi. Jis buvo tai, ko man šią akimirką reikėjo.

Atmerkiau akis. Kailas pasimuistė ir pasitrindamas apsimiegojusias akis pažvelgdamas į mane.

- Kaip jautiesi?

Atsitraukiau nuo jo. Kaklą skaudėjo nuo nepatogios miegojimo pozos. Matyt, dar kuriam laikui buvome užsnūdę.

- Gerai.- ištariu susigėsdama dėl savo elgesio. Bijodama, kad jis mane palaikys vėl silpnavale ir besikariančia jam ant kaklo.

Staigiai atšokusi nuo jo atsisėdau lovoje. Susvaigo galva, o stemple sukilo šleikštulys.

- Neatrodai gerai.- jis irgi atsisėdo lovoje.

- Tai tik sapnas. Prisiminimas iš vaikystės.

Jaučiau, kad mano atsakymai nepatenkino jo susidomėjimo. Skrandis vis labiau spazmavo, tad atsiguliau į savo lovos pusę atsukdama jam nugarą. Vildamasi, kad vėl neteks vemti jo akivaizdoje.