... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Dramblio kaulo bokštas

Visą naktį beveik nesudėjau bluosto. Kailas sugrįžo į kambarį tik po ilgo laiko. Jau iš bandymo pataikyti į spyną rakto galėjau spręsti, kaip stipriai jis apsvaigęs. Gerai pažinojau šį garsą. Metalo brūžinimą bandant pataikyti į spyną. Vaikystėje tai mane nuolat lydėjusio. Iš to galėdavome su mama spręsti ar vakaras praeis lengvai ar reikės slėptis kambaryje bandant nekristi tėvui į akis.

Italui įžengus į kambarį, jau gulėjau lovoje. Duodamasi mieganti, nors klausiausi kiekvieno garso bandydama suprasti ką jis veikia. Kailas nusiprausė po dušu ir atsigulė greta. Manęs nelietė ir netruko užmigti. Visą naktį klausiausi ritmingo bei gilaus kvėpavimo, kol paryčiais trumpam užsnūdau ir pati. Bet tai buvo per trumpai, kad padoriai pailsėčiau, nes vos tik prašvitus kėlėmės ir užkandę vėl išvažiavome.

Daugiau nesikalbėjome. Vengėme žvelgti vienas į kitą. Subjurusi vyro nuotaika persidavė ir man.

- Rytoj, o dar geriau šiandien, sutvarkyk santuokos įteisinimą.- bejausmiai ištarė Kailas sustojęs prie prabangaus daugiabučio.

- Sutvarkysiu dar šiandien. – užtikrino Tomas išlipdamas ir net neatsisveikinęs nužingsniavo link pastatų.

Kailas delsė važiuoti. Akies krašteliu mačiau kaip jis kramtė vidinę lūpos pusę mąstydamas. Kol galiausiai atsisuko į mane.

- Aš nenorėjau taip tavęs nuskriausti. Sužaloti.- vyras apsilaižė lūpas ir verdamas mane kiaurai juodomis akimis, vėl visą dėmesį nukreipė į vaizdą pro priekinio stiklo langą.- Buvau per daug išgėręs.

Žinojau, kad tai ne pasiteisinimas. Smurtas nėra pateisinamas, bet pirmą kartą jo žodžiai nuskambėjo nuoširdžiai. Net patikėjau juo. Daugiau nieko nesakęs, Kailas užvedė automobilį ir mes išvažiavome į gatvę, susiliedami su intensyviu didmiesčio srautu.

Pravažiavome miestą. Intensyvias ir automobilių sausakimšas gatves, kurias juosė aukšti pastatai. Vėliau- vilgiuotas kelias išpuoselėtų mišku. Pro medžių kamienus buvo matyti aukštų tvorų kontūrai, kurie slėpė dar didingesnius pastatus.

Sustojome prie vienų iš jų. Dideli kalti vartai su ant aukštų kolonų sumontuotomis vaizdo stebėjimo kameromis svetingai prasivėrė vos tik akimirkai stabtelint prie jų. Alėja su apsodintomis šonuose aukštomis tujomis artėjome prie didingo pastato. Didžiuliai langai, ištaigingai išgaubtos arkos traukė akį versdamos žavėtis itališkos architektūros šedevru. Vidus irgi nenusileido išorei. Žengiant pro duris apėmė jausmas lyg įsibrautum į muziejaus itin saugomą menę, kur pašalinėms akims nedera matyti saugomų eksponatų. Marmurinės grindys, kolonos, milžiniškas sietynas ir išgaubti laiptai tik patvirtino čia gyvenančių žmonių itin rafinuotą skonį. Bet nors ir kokie gražūs namai bebūtų, jiems kažko trūko. Lyg jie neturėtų jokios namams būdingos šilumos. Neturėtų sielos.

- Kartu čia gyvena ir mano šeima.- mums lipant laiptais Kailas ištarė.- Tad reikėtų iš karto susitarti, kaip turėsi prie jos elgtis.

Sustojau pusiaukelėje taip ir nepasiekus antrojo aukšto.

- Kodėl iš vis esu čia?- paklausiau.

Jis stovėjo keliomis pakopomis aukščiau manęs. Turėjau užversti galvą norėdama geriau matyti.

- Aš tik noriu pagerinti padėtį.- galiausiai vėl ištarė jis.- Nei tau čia nepatinka būti, nei man būti su tavimi.

Taip taręs Kailas tiesiog toliau nužingsniavo. Spruko taip ir neatsakęs į mano klausimą. Lėtai ir aš pradėjau kopti jam pavymui. Smarkiai atsilikdama. 

Italas jau laukė manęs laiptų viršuje.

- Parodysiu kambarį.- toliau dalykiškai kalbėjo.- Po poros valandų nusileisi į apačią ir aptarsime likusias sąlygas.

- Mano buvimas nelaisvėje nėra sandėris dėl kurio gali būti derinamasi.- pataisiau.

- Kaip ir mano kantrybė.- sumurmėjo stabteldamas prie vienų iš durų.

Pirma manęs įleidęs į kambarį, pats atsirėmė į durų staktą stebėdamas mano reakciją į naujus namus. Pripažinsiu, kambarys tikrai buvo jaukus. Antikvariniai baldai su medienoje raižytais ornamentais tarytum pasakojo šios šeimos kelių kartų istoriją. O šviestuvas... Jis man iškart patiko. Krikštoliniai lašeliai krito žemyn imituodami lietų, o pro didelius langus krintanti šviesa lūžo formuodama smulkius saulės zuikučius.

- Po poros valandų lauksiu tavęs apačioje.- iliuziją išsklaidė Kailas išeidamas ir už savęs uždarydamas duris.

Priėjau prie lango. Atitraukiau plonytes lyg iš voratinklio nertas užuolaidas ir pažvelgiau į kraštovaizdį. Mačiau puikiai išpuoselėtą sodą, didžiulius įvairių formų gėlynus ir tarp smulkių žiedų stovintį apsauginį. Keliai sulinko, o prisėdus ant grindų, įrėmiau kaktą į vėsų stiklą. Žvelgdama nieko nematančiu žvilgsniu bandžiau bandyti nuspėti ateitį. Kiek laiko dar būsiu čia. Dieną? Savaitę? Mėnesį? O gal ir visus metus? Bandydama prisiminti prarastą savo gyvenimą Londone ir Lietuvoje. Ypač Londone, kur praėjo laimingiausias mano gyvenimo laikotarpis. Kai pati savo rankomis išsikovojau vietą sau po saule. Bet tuomet globėjai paprašė manęs grįžti namo, į Lietuvą. Tiesiog įstūmė į sūnaus glėbį duodami suprasti, kad jis mano lemtis. Ar kas būtų pasikeitę, jeigu bent jau ką nors, bent menkiausią smulkmeną, būčiau pakeitusi? Gal sutikusi tuoktis metrikacijoje, o ne bažnyčioje? Gal visai nesutikus, o tiesiog pabandžiusi pirmiausiai pagyventi su Emiliu ir geriau jį pažinusi? Ar tada būčiau supratusi, kiek mažai jis mane vertina?