... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Niekam nereikalinga

Padarius tyrimus, mane buvo nuspręsta išrašyti iš ligoninės. Kailas turėjo atvažiuoti mane pasiimti. Prieš tai per Luką perdavė man švarius drabužius, bet pats nesirodė. 

Nenorėjau grįžti į tuo prakeiktus namus. Bijojau jausti kaltinančius žvilgsnius, kad nesugebėjau išnešioti ir pagimdyti sveiko vaiko. Bet nenorėjau lik ir čia. Ligoninė irgi nebuvo ta aplinka, kurioje jaučiausi gerai. Bet Kailas, ir toliau kankindamas mane, neatvažiavo. Valandos keitė viena kitą. Artėjo naktis. Bet niekas taip ir nesiteikė manęs parsivežti namo.

- Ar jau galiu važiuoti?- paklausiau įėjusios seselės nešinos vakariene.

- Jūsų vyras dar neatvažiavo. – nusuko ji akis vengdama į mane žiūrėti.

Žinojau, ką tai reiškia. Gailestį. Patį baisiausią jausmą, kurį tik gali justi kitas žmogus mano atžvilgiu.

- Nesu mažas vaikas. Nebūtina laukti.

- Tokia tvarka. Negalime išrašyti iš ligoninės tol, kol nebus jūsų vyro pasirašyti dokumentai.

- Ar skambinote jam?

- Skambinom. Telefonas išjungtas. Tad telieka laukti.

Ir aš laukiau. Susirangiusi ant palangės ir žvelgdama į link vidurnakčio artėjantį miestą. Lukas kartas nuo karto patikrindavo, ką veikiu, bet nekalbino. Nes ir pasakyti neturėjo ką. Faktą abu žinojome: Kailas mane paliko. Nebuvau jam reikalinga. Nekenčiau jo. Visa širdimi niekinau šį žmogų. 

- Ar tikrai norite ją parsivežti dabar? Juk naktis.

Koridoriumi artėjo balsai. Prasidarė palatos durys. Kailas, įeidamas vėluodamas mažiausiai šešias valandas net nesiteikė su manimi pasisveikinti.

- Jeigu atvažiavau, tai ir parsivešiu.- griežtai atsakė budinčiai gydytojai. Ir paragino mane paskubėti.

Medikė priešinosi. Neleisdama manęs išsivesti. Tik niekas jos nesiklausė. Kailas stovėjo tarpduryje norėdamas greičiau atlikti pareigą. Sesutė įdavė jam mano vaistus. Bet juos paėmė tik Lukas, kuris vienintelis išklausydamas instrukcijas kaip juos vartoti.

Atsistojau išeidama. Žengiau pro abejingą vyrą iš palatos. Jaučiau Kailą sekant paskui. Nesikalbėjome, net nepažvelgėme vienas į kitą iki kol sustojome prie lifto. Akies krašteliu nužvelgiau jį: vilkintį juodą smokingą ir peteliškės kyšantį kraštą švarko atlape. Mane tas įsiutino. Dar labiau pakurstydama neapykantą. Jis visą šį laiką, kol buvau kalinama ligoninės palatoje laukdama, leido laiką vakarėlyje. Kol jam nepriminė, kad turi žmoną. Ir stovėjo priešais mane akivaizdžiai rodydamas nepasitenkinimą, kad teko pakeisti vakaro planus.

Įlipus į liftą Kailas atsainiai atsirėmė į sieną. Žvelgdamas sau po kojomis. Mažoje erdvėje pasklido alkoholio kvapas, kuris iškart sudirgino juslės receptorius. Ant liežuvio galo sukosi baisiausi epitetai, kuriais troškau išvadinti šį abejingą man italą. Bet nieko neištariau, žinodama, kad žodžiai nepasieks jo supuvusios širdies.

Prie ligoninės laukė automobilis. Fabio, irgi vengdamas žvelgti į mane, atidarė dureles. Jausdamas man gailestį, kurį sukėlė Kailo abejingumas. Buvau tik prieglobsčio prašantis šunytis, kurio niekas nemylėjo. 

Nusisukau į langą. Žvelgiau į niekada nemiegančias Milano gatves. Gatvės žibintus, šalikėle einančius žmones. Aplink virė gyvenimas, pasaulis nenustojo suktis Tik aš viena troškau jį sustabdyti ir išlipti.

Skambtelėjo žinutė. Iškart ir antra. Lango atspindyje mačiau, kaip Kailas perskaitė ją telefone ir atsakė. Greitais judesiais sumaigydamas atsakymą. Duodamas man gerai suprasti, kad specialiai buvo nepasiekiamas.

Pasiekėme kalėjimu virtusius namus. Lukas atidarė man dureles padėdamas išlipti. Vienintelis, drįstantis į mane žvelgti. Reikšdamas savo palaikymą ir teikdamas vilties, kad ne vien priešai mane supo. O tai užkliuvo Kailui. Jis, lyg norėdamas apibrėžti savo teritoriją, suėmė skaudžiau nei reikėtų už alkūnės nusivesdamas vidun. Parodydamas, kad valdžia jo rankose.

Įžengus į namą Kailas mane paleidžia. Taip ir neišspausdami vienas kitam žodžių, išsiskiriam.

- Ką ji čia veikia?- išgirstu Izabelės balsą pradėjus lipti laiptais aukštyn.- Kam ją parsivežei?

Bandau įsiklausyti Kailo atsakymą, bet jis taip ir nepasigirdo.

- Kaip tau paranku.- kreipėsi jau į mane Kailo sesuo.- Vos tik pradėjus knaisiotis po tavo darbelius, staiga persileidi. Bandei nulėpti, kad vaikas ne mano brolio?

Atsisukau. Bandydama gintis nuo neteisingai metamų kaltinimų. Bet Kailas užbėgo už akių. Jautriau nei tikėjausi sureaguodamas į sesers žodžius.

- Kad daugiau negirdėčiau tavo kliedesių! Pakaks! Namai mano, aš juos išlaikau. Tad jeigu nepatinka kas, gali nešdintis.

Izabelė išsigąsta. Net man šiurpais nueina oda. Negalėdama ir pati patikėti, kad jis pasiryžęs iš namų išvaryti savo seserį.

- Ji net nesugeba išnešioti vaiko!- suriko Izabelė pataikydama į jautriausią vietą. 

Šaižiai įkvėpiau. Ji buvo teisi. Nesugebėjau. Neapgyniau ir neapsaugojau savo vaikelio. Nelaukiau atomazgos. Užsidariau kambaryje bandydama pasislėpti nuo visų. Pranykti ir išsilaižyti kraujuojančias žaizdas. Mane aplanko tik Lučia. Atnešdama gydytojos įduotus vaistus.

Susirangiau viduryje lovos. Prisitraukiu kelius prie krūtinės stipriai užsimerkdama. Šaukdamasi sapnus. Bet jie neatėjo.

Prarijau tabletę. Vieną iš daugelio Lučios padėtos prie lovos. Turėjusią mane užmigdyti.

Nieko.

Ėmiausi antros. 

Nieko

Tik trečioji sugebėjo užmerkti akis. Panardinti į snaudulį, iš kurio nebenorėjau pabusti.