... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Kelionė

Rytas išaušo niūrus ir lietingas. Nemaloniai dulksnojo, o kūną kaustė juntama drėgmė. Naktį beveik nemiegojau. Klausydama kiekvieno garso, krebžtelėjimo. Bijodama nenumaldomai artėjančio ryto. Baimindamasi nežinomybės.

Tik prašvitus išsiruošėm į kelionę. Nežinojau kur buvau vežama, o ir neklausinėjau. Jaučiausi transo būsenoje - smegenys žinojo, bet širdis atsisakė pripažinti. Miego stygius, emocinis ir fizinis nuovargis bei skaudamas kūnas padarė savo - užgesino bet kokią maišto, pasipriešinimo kibirkštėlę. Tiesiog šiuo metu susitaikiau, nebesipriešinau, dariau viską kas man sakoma. Klusniai įsėdau į automobilį, klusniai, neišleisdama nė garso, leidausi išvežama. Tiesiog man jau buvo visko per daug. Per daug įvykių, per daug ašarų ir nesuprantamų jausmų. Seniau galėdavau tiksliai įvardinti kaip jaučiuosi. Man linksma, liūdna ar baisu. Tiesiog rasdavau vieną tikslų žodį, nusakantį mano būseną. Bet dabar... Jausmų buvo tiek daug, bet kartu negalėjau nei vieno išskirti. Jie maišėsi tarpusavyje, nuolat keitė vienas kitą prieš man juos bandant įvardinti, tad galiausiai ir lioviausi. Lioviausi galvoti, svarstyti ką daryti, kaip išsigelbėti... Man reikėjo bent trumpam išjungti protą ir jausmus, kad galėčiau lyg koks perpildytas informacijos kompiuteris, užstrigęs ir užsikirtęs, persikrauti.

Vienintelį kartą kažką stipriai pajutau sudiegiant krūtinėje tada, kai pravažiavome pro mano gimtąjį Zapyškį. Mačiau, kad ten gyvenimas ir toliau verda, lyg vakar nieko ir nubūtų nutikę. Lyg manęs niekas nepasigestų. Lyg manęs net nebūtų buvę. Tai žeidė. Troškau, kad kas nors bent ką nors darytų, neleistų manęs išsivežti, nes man pačiai kovoti jau neužteko jėgų.

Važiavome mirtinoje tyloje, net Tomas su italu tarpusavyje nesikalbėjo. Kiti du mažai pastebimi vyrai važiavo mums įkandin, lyg saugodami mano pagrobėjų užnugarį.

Pravažiavę pro Kauną, pasukome toliau Via Baltica keliu link Marijampolės. Mano didžiausios baimės pasitvirtino, kai kirtome Lenkijos sieną. Užmerkiau akis ir smilkiniu atsirėmiau į vėsų stiklą. Bandydama negalvoti, kad už nugaros palikau ne tik savo gimtąjį kraštą, bet ir dalelę savęs.

Įdienojus privažiavome nuošalią degalinę apsuptą laukų. Atsilopiusi degalinės iškaba, tuščia stovėjimo aikštelė ir po ja klaidžiojantis vienišas perkaręs šuo jaukumo šiai vietai nepridėjo. Aplink nesimatė nei vieno žmogaus. Rodos, lyg visi būtų išmirę, o išgyvenęs tik šis peralkęs gyvūnas, kuris tik trumpam kilstelėjo galvą Tomui išlipus iš automobilio.

- Man reikia į tualetą.- pasakiau savo pagrobėjui, kuris akimis nulydėjo nueinantį draugą link degalinės parduotuvės.

- Ne. – pasigirdo sausas atsakymas.

Jis net nesiteikė pažvelgti į mane.

- Prašau... - tyliai tariau nuvargusiu balsu palinkdama į priekį.- Man tikrai reikia susitvarkyti. Nors kiek apsiprausti.

Italas persisuko ir pro sėdynių tarpą atidžiai tyrinėjo mane, kol galiausiai įvertinęs mano apgailėtiną būklę, pats išlipęs atidarė mano pusėje dureles. Šone degalinės parduotuvės pamačiau tualeto duris ir iškart patraukiau link ten. Vyras nė trupučio neatsiliko nuo manęs. Man įžengus į tualetą ir bandant uždaryti duris, Kailas paskutinę akimirką spėjo įkišti batą tarp durų.

- Einu kartu.

- Ne!- užrikau bandydama uždaryti duris. - Net negalvok. Man reikia privatumo.

- Aš neprašau.- jis stumtelėjo duris mane nublokšdamas į šoną. Nuo mūsų pasistumdymo, durys garsiai tvojosi į sieną.- Turi dvi minutes.

Tamsusis vyras akivaizdžiai tyčiojosi iš manęs. Jautė malonumą žemindamas. Norėjau kažkaip jam atsikirsti, galbūt net spjauti į veidą, bet ir vėl susilaikiau. Tik baikščiai atsukau jam nugarą.

Priėjau prie kriauklės ir mažučiame veidrodėlyje išvydau savo atvaizdą. Neatpažinau merginos, žvelgiančios iš nedidelės stiklo šukės ir meldžiausi, kad ji tik nebūtų aš. Bet... Mano plaukai vienoje pusėje buvo sulipę ir keistai prisiploję prie galvos. Prie kairiojo smilkinio kruvinos plaukų sruogos net buvo prikepusios prie odos. Dešinės akies vokas ryškiai mėlynas ir paburkęs, o akies obuolys nusidažęs raudonai nuo trūkusios kraujagyslės. Man užgniaužė kvapą nuo tokio vaizdo. Atrodžiau kaip... Kaip mama... Eilinį kartą nukentėjusi nuo savo vyro.

Veidrodžio atspindyje pamačiau Kailą stebintį mane. Akimirkai mūsų žvilgsniai mažoje stiklo šukelėje susitiko, bet šis iškart nusuko akis į įbesdamas į grindis.

Drebančiomis rankomis atsukau ledinį vandenį bandydama nors kažkiek nusiprausti prikepusį kraują sau nuo skruosto. Praustuvas iškart nusidažė rausva spalva, kuri palaipsniui bluko dingdama kanalizacijos vamzdyje. Šaltas vanduo maloniai gaivino sumuštą veidą, nudraskytas rankas. Prisiplėšiau saują popierinių rankšluosčių ir juos suvilgau.

- Gal galėtum nusisukti?- paprašiau ir mano nuostabai vyras iškart pakluso.

Suvilgytomis servetėlėmis nusivaliau nubrozdintus kelius ir, įsitikinusi, kad tikrai buvau nestebima, bandžiau nusivalyti praėjusios nakties pėdsakus sau nuo šlaunų. Sutepiau kartu ir savo baltą suknelę. Krauju. Persikreipus bandžiau suknelės dėmę pakišti po vandeniu ir nors kiek ją atskalbti, bet šaltas vanduo ne tik kad neišvalė, bet dar labiau išterliojo baltą audinį. Tryniau ir tryniau dėmę, bet ji tik plėtėsi. Net nepajaučiau kaip pravirkau. Apimta nevilties. Smarkiai tryniau, bet dėmė nenusivalė... Ašaros byrėjo ir dar intensyviau trinant kol atšerpetojo pirštų oda, bet dėmė ir toliau plėtėsi į visas puses. Lyg didžiulis priekaištas ar gėdos žymė. Kurios niekaip negalėjau nusiplauti. Likau paženklinta. 

Tamsusis vyras priėjo prie manęs atitraukdamas nuo suknelės rankas. Ištiesęs ranką užsuko vandenį man už nugaros. Šiltais delnais apglėbė mano virpančius delnus. Žvelgėme vienas į kitą. Plačiai atmerktomis akimis. Nemirksėdami. Bandydami perprasti vienas kito mintis, vidinę būseną. Ieškoti atsakymų kodėl tai vyksta. Kailo žvilgsnis sušilo. Net akimirką pamaniau, kad jis mane apkabins. Akimirkai pamanau, kad prabudo sąžinė. Bet jis pirmasis nusuko žvilgsnį. Susigriebė ir krenkštelėjęs atsitraukė per žingsnį daugiau nepažvelgdamas į mane. Akimirkai sudvejojęs ką su manimi daryti, verkiančia ir purvina suknele, jis galiausiai atidarė tualeto duris pirma savęs išleisdamas mane laukan.

Prie automobilio jau laukdamas stoviniavo Tomas, kuris, mums prisiartinus, atkišo vandens buteliuką, bet aš jį ignoravau. Atidariau galines visureigio dureles įsėsdama pati nieko neverčiama į automobilį. Kailas sėdosi prie vairo ir mes išvažiavome iš aikštelės. Kitas automobilis nė akimirkai neatsitraukė ir visą kelią, lyg šešėlis sekdamas mums įkandin.