... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Kiaušinienė

Keikiau save. Visą rytą priekaištavau sau dėl to, kad nesisekė užmigti. O ryte nebegalėjau pakilti iš lovos. Mane pykino, o skrandis pavojingai spazmavo. Buvau išbalusi it pati mirtis. Jaučiausi serganti, tokia ir atrodžiau. O to parodyti negalėjau. Kailas iškart būtų atšaukęs kelionę. Tad susikaupiau ir pradėjau ruoštis, nors nieko labiau netroškau, kaip padėti galvą ant pagalvės.

Išbalusius skruostus paslėpti buvo lengviausia. Makiažas mane darė visai kitu žmogumi. O jį dariausi itin pretenzingai. Juk grįžtu namo! Norėjau, kad ta akimirka būtų tobula. Tobulai atrodyti ir pati. Pirmą kartą būnant čia leidau sau rinktis ir kitokius drabužius. Ne plačius megztinius ir patogias tampres, o elegantišką ir kūno linijas pabrėžiančią suknelę iki kelių. Juodi ilgi batai tik pabrėžė gerokai apimtis praradusias kojas, kurios tapo vizualiai ilgesnės. Net pati, apžiūrinėdama save dideliame drabužinės veidrodyje, likau patenkinta atvaizdu. Pati sau patikau. Po ilgo laiko galėjau nuoširdžiai šypsotis.

Nusileidusi į valgomąjį Kailą radau jau įpusėjusį pusryčius. Man įėjus jis vos kilstelėjo akis pro kavos puoduko kraštą. Ir susiraukė. Piktas žvilgsnis pervėrė mano kūną it strėlė, kad akimirkai pamaniau, kad jis apsigalvojo arba dar blogiau- mane apgavo dėl kelionės.

- Ką sau pasidarei?- grėsmingai nuskambėjo jo balsas.

Sutrikusi pažvelgiau sau į batus.

- O kas...

- Netekai svorio.

Sumirksėjau blakstienomis bandydama suvokti kodėl užsitraukiau jo rūstybę. Kailas atrodė pavargęs ir suirzęs. Po paakiais išryškėjo tamsūs ratilai. 

Sustingusiomis kojomis priėjau prie stalo ir atsisėdau greta. Stengdamasi per daug nesureikšminti pabjurusios jo nuotaikos. 

- Ar tu badauji? – neatlyžo jis. – Kiek netekai svorio?

- Tai tik suknelė!- pratrūkau trenkdama delnu į stalą.- Nors kartą norėjau pasipuošti. Galėtum būti bent jau truputi malonus ir pagirti už pastangas!

Kailas sutriko. Nesitikėdamas mano išsišokimo. Pasirėmė alkūne į kėdės porankį pirštų galais vėl trindamasis smilkinį. 

- Suknelė graži. Tik atrodai su ja kaip ligonė.

- Nejaugi tau taip sunku?- palinkau virš stalo.- Pabūti bent šiandien maloniu? 

Kailas nieko neatsakė. Gurkštelėjo kavos daugiau su manim nebekalbėdamas. Tai varė į neviltį. Tvyrojusi įtampa, italo irzlumas ir nežinia ar galiausiai leisimės į kelionę. Ar tiesiog išsiskirstysime kas sau vėl ignoruodami vienas kito buvimą.

Sugniaužiau rankas ant kelių. Prikandau apatinę lūpą, kad ji nevirpėtų.

- Tai tik klimato pasikeitimas. - sumurmėjau apžiūrinėdama jau seniai nagų lako nemačiusius nagus.- Ir patirtas stresas. 

Jis ketino ginčytis. Jaučiau tai. Bet pasirodžiusi Lučia mane išgelbėjo. Padėdama priešais mane jau tradicija tapusius pusryčius ji maloniai man nusišypsojo. Kaip ir pagirdama mano išvaizdą. O tai buvo paskutinis Kailo kantrybės lašas. 

- Kada ji normaliai valgė?- griežtai nuskambėjo balsas. Šį kartą tai buvo skirta Lučiai.

- Ji visada pusryčiams valgo uogas su jogurtu.

- O pietums? – su kiekvienu žodžiu kilo balso tonas.- Vakarienei?

- Kailai, liaukis...- sucypiau degdama iš gėdos. Net bijojau pagalvoti ką ši moteris, atstojanti šiuose namuose man motiną ir draugę, apie mane pagalvos.