... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Bandant jį pažinti

Ar galėjo laikas slinkti dar lėčiau? Žadėtas rytojaus vakaras maniau, kad niekad neateis. Bet atėjo. Tuomet, kai turėjau pradėti ruoštis, puoliau ko ne į isteriją. Neturėdama kuo apsirengti. Norėjau pasipuošti, milžiniška drabužinė tiesiog lūžo nuo dizainerių kurtų suknelių, bet nė viena nepaslėpė mano rando iki galo. Išsimatavau gal dešimtį suknelių ieškodama kuo ilgesnėmis rankovėmis rūbo, kol atsisėdau nevilties apimta viduryje drabužinės raudamasi plaukus. Bent jau tiek, kad nesugadinčiau Lilianos dar vieno sukurto šedevro su mano plaukais.  Žvelgiau į sukabintus beprotiško brangumo medžiagos skliautes svarstydama ar man išvis reikia tiek drabužių. Nes nė vienas netiko nei šiam vakarui, nei kitiems išėjimams į viešumą. Tad buvau priversta pasirinkti iš blogiausių geriausią variantą: juodą klasikinę suknelę. Prie juodo audinio dar labiau išryškėjo Danielės gaminta apyrankė, kuri, bent jau tikėjausi, nors šiek tiek atitrauks dėmesį nuo pro rankovės kraštą kyšančios randuotos odos. 

Jau leisdamasi laiptais žemyn girdėjau balsus, sklindančius iš svetainės. Nedrąsiai sustojau tarpduryje timptelėdama rankovę žemyn. Pamačiusi mane Esmė plačiai nusišypsojo parodydama iškeltą nykštį į viršų. Ir suteikdama man daugiau pasitikėjimo. Nors ir kaip jaudinausi. Taip stipriai, kad bijojau pakelti akis į Kailą, kurio žvilgsnį jutau kiekvienu odos lopinėliu. Jam priėjus arčiau- praktiškai jau nekvėpavau. 

- Šiandien tu kaip niekad graži.- ištarė paimdamas virpančius randuotosios rankos mano pirštus, laikydamas tik už pačių galiukų, galantiškai nusilenkė priglusdamas lūpomis. 

Norėjau jam padėkoti, bet nesugebėjau išspausti nė garso. Tuomet ir pajutau. Šaltą prisilietimą prie žaizdos. Plati baltojo aukso apyrankė apjuosė mano riešą slėpdama žymę. Papuošale buvo išraižytas lelijos žiedas, o ant kiekvieno lapelio, lyg rasos lašeliai, žibėjo smulkūs deimantai. 

- Manau, drąsiau jausiesi ją turėdama.- ištarė Kailas vis dar laikydamas mano ranką savojoje.

- Ačiū. – padėkojau pritrenkta jo dėmesio.- Ji nuostabi.

- Danielės neprilygs gaminamai, bet manau, šį vakarą bus pats tas.

Šyptelėjau jam ir pažvelgiau į kitą riešą. Danielės dovanotą angeliuką nešiojau nuolat. Kailas taip pat.

- Pasiruošusi?

Linktelėjau galvą. Jausdamasi kaip Pelenė su žaviuoju princu. Kuris vedėsi link lauke jau laukiančio ristūno. 

- Smagaus vakaro.- dar sušuko Esmė, bet jai taip ir neatsakėm. Pamiršdami viską aplinkui skubėjome į pirmąjį oficialų mūsų pasimatymą. 

Lauke jau laukė automobilis. Juodasis keturratis žirgas pasiruošęs mus nugabenti bet kur, kur tik panorėsime. Pirmiausiai atidaręs man dureles ir palaukęs kol įsitaisysiu į labai žemą  automobilį, Kailas apėjo ir atsisėdo į vairuotojo vietą. Vos tik jam užvedus variklį, įsijungė netoliese stovėjusio visureigio šviesos. 

- Ar visada važiuoji su apsauga?- pasiteiravau pro kaltinius aukštus vartus išvažiavus į kelią. 

- Nemėgstu netikėtumų.

- Manai, kad bėgsiu?

- Nemanau, tiesiog mano statuso žmogus dažnai sulaukia aplinkinių dėmesio.

- Tai gal nereikėtų važinėti su ekstravagantišku automobiliu.- įgėliau jam.

- Man jis patinka.

- Neabejoju.- pasisukau į jį.- Ar kada duosi man jį pavairuoti?

Jis nukreipė žvilgsnį nuo kelio pažvelgdamas į mane.