... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Panika

Važiavome turbūt visą naktį. Monotoniškas lietaus lašų barbenimas ir valytuvų skleidžiami garsai maloniai ramino ir gramzdino į snaudulį. Atskiri sapno fragmentai prabėgo it iškarpytas filmas. Pieva. Medis. Juodos šakos, linkstančios link manęs ir bandančios pasiglemžti, įsitraukti į savo glėbį.

Staiga krūptelėjau ir susiimdama už stipriai plakančios širdies, bandydama ją išlaikyti neiššokus iš krūtinės. Aplink tamsu. Aš automobilyje. Vienišo žibinto apšviestoje stovėjimo aikštelėje. Atsisegiau saugos diržą ir persisvėrusi per sėdynių tarpą įsitikinau, kad ir Tomo nebuvo automobilyje. Tolėliau, aikštelės gale, mačiau blankiai apšviestą lyg ir degalinę, labiau primenančią kioską. Aplink buvo įtartinai tylu ir ramu, lyg staiga visi būtų nušluoti nuo žemės paviršiaus, o belikusi tik aš viena. Bet tai truko neilgai. Mano dėmesį patraukė judesys. Į aikštelę įvažiavo trankią muziką grojantis automobilis ir netoliese sustojo. Iš jo išlipo du vyrai ir, paėję toliau nuo savojo automobilio, atsukę man nugaras, pradėjo šlapintis. Jų juoko nenustelbė net garsi muzika, sklindanti pro pravertas automobilio dureles.

Kelias minutes stebėjau vyrų nugaras vertindama kiek jie pavojingi. Galiausiai apsisprendžiau ir tyliai pradariau automobilio dureles. Salone užsidegė šviesa išdavikiškai išduodama mano pabėgimo planą. Sustingau dairydamasi aplink. Viena. Niekas manęs nepastebėjo. Išlipau iš automobilio tyliai priverdama dureles. Pritūpiau ir prisėlinusi prie visureigio priekio, dar kartą apsidairiau. Nusišlapinę vyrai pasistumdė tarpusavyje grįždami link savojo automobilio. Akimirką dar padvejojus, galiausiai nusprendžiau, kad blogiau tikrai negali būti kaip kad buvo ir pasileidau bėgti. Jie turėjo man padėti. Negalėjo likti abejingi mano pagalbos prašymui.

Pasiekus pusiaukelę mano judesius surakino. Stiprios rankos apglėbė kilstelėdamos į orą. Iš netikėtumo suklykiau, bet riksmą suskubo slopinti platus delnas. Bet likau pastebėta. Atkreipiau dėmesį.

Italas, pargrąžinęs mane prie automobilio, kilstelėjo aukštyn prispausdamas prie dar šilto variklio dangčio. Viena ranka suėmęs mano kelį užsikeldamas sau ant klubo, kita ranka pasirėmė man prie galvos. Kailo akys degė, o kvėpavimas neritmingas ir trūkčiojantis. Jis vos valdėsi. Neabejojau, kad jeigu nebūtų liudininkų, jis mielu noru būtų čia pat vietoje mane užsmaugęs. O mano gelbėtojai, akivaizdžiai mumis susidomėję, palengva artinosi.

- Net nebandyk...- pasigirdo įtampa persmelktas perspėjimas. Besiartinantys vyrai kažką mums šūkteli, bet Kailas visą dėmesį sutelkė į mane.- Jie vis tiek tavęs neišgelbės, o tau teks gyventi su kalte dėl jų mirties. Tad būk gerutė, susitariam?

Kailas žvilgsniu parodė į šoną. Link mūsų einantiems vyrams už nugarų palengva artinosi italo apsauginiai. Atidžiai stebėdami kas vyksta, viena ranka laikydami už po pažasties kabančio ginklo rankenos. Pasiruošę bet kada įsikišti.

Besiartinantys gelbėtojai dar kažką šūkteli nesuprantama kalba. Kailas atsitraukė nuo manęs atsistodamas šiek tiek šonu. Pasiruošęs būti užpultas ir gintis. Artėjanti kova buvo net užuodžiama ore. Vienas iš tų vyrų šūktelėjo man, bet nesupratau ko tiksliai klausė. Širdis taip garsiai plakė, kad net spengė ausyse. Jie dar kartą kreipėsi į mane ir priartėjo pakankamai arti, kad matant mane susirauktų. Įspėjančiai  šuktelėtų mano pagrobėjui.

Kailas įsitempė. Nors jam nukentėti ir nebuvo net menkiausios galimybės. Gerai mačiau už mano gelbėtojų nugarų netoliese sustojusius apsauginius, kurie, išsitraukę ginklus, priglaudė prie šlaunų laukdami ženklo veikti. Kiekviena kūno ląstele jutau, kaip tuoj užvirs nuožmi kova, tik mano gelbėtojai dar nesuprato, kad jėgos ne jų naudai. Todėl, neapkęsdama savęs už bailumą, atsukau savo gelbėtojams nugarą ir pasistiebusi rankomis apsivijau savo pagrobėjo kaklą. Jo kūnas vis dar buvo įsitempęs bei susikaustęs. Susvirduliavau stovėdama pasistiebus kol tamsusis vyras tvirta ranka apglėbė mano liemenį prisitraukdamas šalia savęs.