... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Aš arba tu

Net pats dangus pravirko. Tamsūs debesys apniaukė dangų pakibdami virš mūsų, o sunkūs lietaus lašai krito ant automobilio. Sustojome prie motelio, kuris skendėjo tamsoje nereikšdamas jokių ženklų, kad priima pakeleivius.

Kailas išlipo ir įtraukdamas pečius nuskubėjo per lietų vidun. Gniaužiau pirštus bandydama sugalvoti kaip turėčiau elgtis. Buvau tokia pavargusi, kad nesinorėjo nieko. Pasidaviau. Norėjau užmerkti akis ir daugiau jų neatmerkti.

Nors vakaras dar tik artėjo, bet galėjau suprasti, kad liksime čia nakčiai. Pilvotas pusamžis vyras išėjo į kiemą ir uždegė mažą lemputę virš durų, kuri tarytum kelrodė žvaigždė rodė kelią. Viduje buvo maloniai šilta, o uoslę kuteno vos juntamas vanilės, sumišusios su cinamonu, kvapai. Mus palydėjo į artimiausią kambarį su eilute surikiuotais staliukai, kurie labiau priminė valgyklą nei jaukią kavinę. Kailas parodė į vieną iš jų. Susmukau kėdėje priešais jį bandydama nors kiek išlaikyti budrumą. Tomas vis dar nebylus atsisėdo mano pašonėje.

Vos laikiausi nesumerkusi akių. Nuo nuovargio įsiskaudėjo galvą. Bukas maudimas spaudė smilkinį, o spazmuojantis skrandis reiškė pretenzijas. Kūnas ir protas tiesiog šaukė reikalaudamas taip trokštamo poilsio. Meldė nors akimirką pailsinti savisaugos instinktus.

Prie mūsų priėjo pagyvenusi apkūni moteriškė ir atnešė stalo įrankius bei butelį tamsaus skaidraus skysčio su taurėmis. Kailas iškart atsuko butelį ir per du pirštus pripylė į taures. Vieną iš jų stumtelėjo man. Ignoravau. Nuleidusi galvą apžiūrinėjau savo rankas. Nagai buvo visiškai iki geluonies nulaužti, oda nudraskyta. Tik vienišas aukso žiedelis spindėjo ant sužalotų rankų. Pasukiojau jį ant piršto lyg norėdama įsitikinti, kad jis tikras. Paslapčia pažvelgiau į savo naujojo vyro rankas. Jo vestuvinis žiedas išsiskyrė ant įdegusios odos, o kiekvienąkart jam imant taurę, taurusis metalas suskambėdavo į stiklinį kraštą.

Sugrįžusi moteris atnešė karšto maisto, bet maisto kvapas manęs nė kiek neviliojo. Susigūžiau nunarindama pečius ir paslėpdama dalinai veidą drabužiuose.

- Valgyk.- pasigirdo komanda.

- Ne. – nukirtau bukai spoksodama į priešais mane padėtą lėkštę trintos sriubos. Nemaloniai gelsvos spalvos skystis nežadino apetito.

- Kaip nori. – sumurmėjo Kailas palikdamas mane ramybėje.

Vyrai tarpusavyje kalbėjosi, valgė ir svaiginosi alkoholiu manęs nepastebėdami. O aš ir nesiklausiau kalbų, nors kartas nuo karto mano ausis pasiekdavo gerai žinomi itališki žodžiai. Iš kalbos sąskambio sprendžiau, kad mano teisėtas vyras yra tikras italas, nors ir angliškai kalbėjo be akcento. Itališkus žodžius jis skiemenavo taip, kad galėjau spręsti, kad vyras kilęs iš šiaurinės Italijos dalies, galbūt ir Lombardijos regiono. Mano kambariokė ir geriausia draugė buvo kilusi iš ten, todėl šis dialektas man buvo gerai pažįstamas.

- Ar galėčiau eiti nusiprausti? Bent jau tualete?- paklausiau anglų kalba leidimo.

Kailas, truputi pagalvojęs, pasikvietė jau nueinančią šalin moterį kilstelėjęs pirštą ir paprašė ją palydėti mane į kambarį. Jis dar kažką jai pasakė, bet nespėjau išgirsti.

- Eik su ja.

Linktelėjau galvą sunkiai atsistodama. Su palengvėjimu, kad daugiau nereikės tverti jų draugijos, nusekiau moterį vildamasi gauti vonią ir minkštą lovą. Užlipome į antrą aukštą siaurais mediniais laiptais. Žengiant kiekviename žingsnyje sugirgždėdavo pakopos, kurių garsas priminė vaitojimą. Parodžiusi į vienas iš durų, moteris pirma manęs žengė į nedidelį, bet tvarkingą kambarį. Plati lova tiesiog kvietė į savo glėbį. Italė žengė giliau į kambarį atidarydamas sekančias duris ir uždegdama šviesą. Sustojau tarpduryje ją vertindama. Bandydama įsitikinti, kad ji man gali suteikti pagalbą. Pasiduodama akimirkos silpnybei ir prabildama laužyta italų kalba:

- Padėkite man.

Moteris atsisuko sutrikusi.

- Padėkite man grįžti namo.- žengiau link jos vildamasi, kad ji, kaip moteris, lengviau supras mano situaciją.- Iškvieskite policiją. Esu laikoma per prievartą...

Italė pradėjo intensyviai purtyti galvą ir trauktis atbulomis.

- Prašau, padėkite man grįžti namo.

Virpančiais pirštais parodžiau į sužeidimus ant veido ir kūno. Tikėdamasi, kad sulauksiu pagalbos. Bet ši ir toliau purtydama galvą išskubėjo pro mane užtrenkdama kambario duris. Pasigirdo užsukamas raktas, o spyna mane įkalino į dar vieną kalėjimą. Keliai sulinko. Atsisėdau ant grindų atremdama galvą į vonios durų staktą. Laukdama, kol pasirodys tamsusis žmogus, sužinojęs apie mano italų kalbos žinias ir dar vieną praleistą galimybę pabėgti. Nors giliai viduje buvo viltis, kad moteris apsigalvos. Neišduos manęs ir sugalvos būdą man padėti. Bet laikas slinko, niekas nesirodė. Nei pagalba, nei bausmė. Buvau visiškai viena ir niekam nereikalinga. Net ir Emiliui ar įtėviams. Kodėl jie manęs neieško? Kodėl nebando susigrąžinti namo? Kokią sumą mano sužadėtinis turėjo būti pasiskolinęs, kad manais atiduotų mane?

Turėjau susiimti. Nepanikuoti. Laukti tinkamos progos. Net pati stebėjausi iš kur dar sėmiausi jėgų. Ką nors daryti. Nusiprausti po dušu ir įsisupti į šiurkštų nuskalbtą rankšluostį toliau bandydama išlikti.

Sugrįžusi į kambarį išvydau jį. Savo teisėtą vyrą, kuris sėdėjo ant lovos krašto nunarinęs galvą, o man pasirodžius- įsmeigė apsiblausiusį žvilgsnį. Šalia mėtėsi marškinėliai, o saulėje įdegusią odą vagojo tatuiruotės. Ant rankų ir pečių vijosi piešiniai nebyliai pasakodami mįslingą istoriją. Tai kaustė dėmesį, skatino bandyti paliesti rašalą ranka. Lyg perskaitydamas mano mintis, vyras pakilo. Lėtai ir neužtikrintais judesiais. Prisiartino, sustojo vos per porą centimetrų. Nenuleisdamas akių, suraukęs kaktą tyrinėjo mano veidą. Žvelgėme vienas į kitą nežinodami kaip elgtis: priešintis ar tiesiog nuleisti ginklus skelbiant bent jau laikinas paliaubas. Galiausiai jis ištiesė ranką ir pirštų pagalvėlėmis vos juntamai prisilietė prie mano skruosto. Kažką intensyviai mąstydamas. Ranka keliavo žemyn žandikaulio linija, kol perbraukusi kaklo odą sustojo ties peties linkiu. Užsimerkiau. Laukdama ką jis darys toliau. Kūnas aptirpo tikėdamasis skausmingo kontakto. Bet pajutau tik prisilietimą. Vos juntamą lyg drugelių plazdėjimą. Šėreliai sukuteno odą, o karštos lūpos prisiglaudė prie maniškių. Nesitikėdama tokių įvykių posūkių, pasimečiau nežinodama kaip elgtis. Sustingau. Iki tol, kol jis pagilino bučinį. Jutau alkoholio, sumišusio su rūkalais skonį, kuris kėlė šleikštulį. Įrėmusi delnus į nuogą krūtinę stumtelėjau Kailą šalin.

- Nedrįsk manęs liesti!- išspjoviau žodžius pro sukąstus dantis.

Italas sureagavo žaibiškai. Suimdamas už liemens truktelėjo artyn, o mano ranka kilstelėjo aukštyn skeldama skambų antausį. Kailas irgi neliko skolingas. Trenkė atgal. Burnoje pajutusi kraujo skonį susigūžiau. Ir pravirkau skausdama pirštų galais prakirstą lūpą.

- Aš...- suniurnėjo jis atšokdamas.

Manyje lyg suaižėjusi siena griuvo. Nebegalėjau suvaldyti ašarų. Jos nevaldomai ritosi mano skruostais bandydamos nuplauti prisilietimų paliktus padarinius. Italas kilstelėjo ranką, o aš instinktyviai susigūžiau tikėdamasi dar vieno smūgio. Bet nesulaukiau. Vyras žvelgė plačiai išpūstomis akimis į mane negalėdamas patikėti savo elgesiu.

- Atleisk. Nenorėjau.- sumurmėjo bandydamas mane paliesti. Man atšokus tolyn, neleidus prisiliesti, pasigriebė marškinėlius ir išskubėjo pro duris.

Likau stovėti viduryje kambario. Kukčiojanti ir negalėdama paleisti lūpos. Visiškai sužlugdyta ir sulaužyta. Širdyje jausdama, kad ir toliau kartoju mamos istoriją ją iš naujo perrašydama. Neabejodama, kad pabaigsiu savo dienas irgi taip pat: kritusi nuo vyro rankos arba dar blogiau- pati paspartinanti savo istorijos pabaigą.