... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Pasimatymas

Mums grįžus į tuos didelius ir nesvetingus namus viskas stojo į senas vietas. Net fiziškai jutau, kaip namo sienos mane prislėgė. Kailas, mano didžiam nusivylimui, įdavė mano globą Lučiai ir  atsiprašė užsidarydamas kabinete. Svarsčiau ar tai dėl to, kad užsiminiau apie jo sužadėtinę? Dėl to jis vėl tapo užsidaręs?

 - Ar blogai jautiesi?- švelniai paklausė Lučia. 

Papurčiau galvą. Paskutinį kartą metusi žvilgsnį į uždarytas Kailo kabineto duris, ir aš pasislėpiau. Sugrįžau į kambarį, pasijausdama lyg kape. Niekas nebuvo pasikeitę. Nebuvo tik vazos. Viskas likę, kaip ir buvę. Lyg nieko ir nebūtų nutikę. Instinktyviai susiėmiau riešą. Šukės padaryta besitraukianti žaizda tiesiog liepsnojo. 

- Ar galėčiau likti viena?- paprašiau. 

Lučia delsė. Bijodama mane palikti. Bet nenusileidau. Turėjau žūt būt nusiimti tvarstį. Nebegalėjau tverti. 

- Prašau. - tariau. 

Ji nenoromis išėjo iš kambario, nors durų pilnai ir neužvėrė. Atsisėdau viduryje kambario. Ten kur stovėjau. Atraitojau rankovę, atrišau binto galus. Apnuoginau pradėjusį formuotis šašą. Leisdama žymei kvėpuoti. Bandydama susigyventi ir priimti naująją apgadintą savo versiją. 

- Aš atsiprašau.- išgirdau balsą. Tokį tylų, kad pamaniau, kad pasigirdo. 

Atsigręžusi atgal išvydau tarpduryje stovinčią Kailo seserį. Šį kartą nepasidažiusią, o liesas kūnas skendo dydžiu per dideliuose drabužiuose. Izabelė žengė arčiau. Tamsios akys išsiplėtė prisipildydamos kalte ir gailesčiu. 

- Aš nenorėjau.- sušnabždėjo negalėdama atitraukti akių nuo mano riešo. 

Ranka pridengiau savo žymę. Man ji buvo per daug asmeniška, kad galėtų būti matoma pašalinėms akims.

- Išeik.- liepiau, bet mergina nepasijudino nė per žingsnį.- Išeik!

Izabelė krūptelėjo. Susigūžė, bet nepasijudino nė per žingsnį. 

- Ką tu čia veiki?- nuskambėjo grėsmingas Kailo balsas. 

Sugriebęs seserį už alkūnės stumtelėjo iš kambario. 

- Norėjau atsiprašyti...- tramdydama ašaras ištarė. - Tik susitaikyti. 

- Liepiau daugiau nesiartinti nuo Melitos! Paskutinis čia įspėjimas, Izabele, ir, prisiekiu, įvykdysiu tai ką sakiau. 

Mergina žvilgtelėjo į mane. Trumpai, bet to pakako sukelti gailestį. Man jos pagailo. Kailas seserį nustūmė galutinai į šoną, pasirinkdamas mane. Tai užgavo Izabelės širdį. Ji ištrūko broliui iš gniaužtų pabėgdama. 

- Tau nederėtų su ja taip piktai kalbėti.- ištariau pati negalėdama patikėti savo žodžiais. 

- Nuo kada stojai į jos pusę?

Atsistojau. Priėjau prie vis dar tarpduryje stovinčio Kailo. 

- Aš jos nekaltinu.- tariau žvelgdama jam į akis.- Tai, ką pasidariau, buvo tik mano pasirinkimas. 

Kailas suėmė mano ranką. Kilstelėjo parodydamas žaizdą. 

- Tai neturi pasikartoti. 

Nors žodžius Kailas ir ištarė pakankamai griežtai, bet užsinorėjau nusijuokti. Turbūt ir šyptelėjau, nes prieš mane stovintis vyras sunerimęs susiraukė. 

- Gali nuraminti Lučią, kad man viskas gerai. Nebūtina manęs nuolat tikrinti, o kylant abejonės- bėgti pas tave. 

- Nejaugi taip akivaizdžiai matosi?

Linktelėjau. Bet įtampa jo nepaliko, nors ir vos matomai kilstelėjo lūpų kamputis. 

- Vis tiek būčiau ėjęs pas tave. 

- Kodėl?

- Reikia sutvarkyti kelis formalumus. 

Kailo balsas skambėjo šaltai ir dalykiškai. 

- Kokius? 

Jis, vietoj atsako, suėmė mano ranką švelniai apglėbdamas pirštais. Šilta jo oda lietėsi prie manosios. Jeigu kas man būtų pasakęs bent jau prieš kelis mėnesius, kad gerai jausiuosi šalia šio vyro, būčiau nusijuokusi ar iškoneveikus. Bet dabar... Tiesiog nebenorėjau abejoti ir dvejoti. Nenoriu galvoti kas būtų jeigu būtų. Atsidaviau likimui. Leisdama jam viską pačiam sudėlioti į vietas. 

Kailas nusivedė į savo kabinetą. Apėjęs stalą iš aplankalo ištraukė kelis popieriaus lapus padėdamas kartu su rašikliu priešais mane. 

- Reikia tavo parašo, mieloji. - ištarė. 

Sudvejojau. Žvelgiau tai į jį, tai į lapus. 

- Tai išleidimo iš ligoninės dokumentai. Ir draudimo. 

- Draudimo?- nustebau. 

- Tai tik formalumas.- truktelėjo jis pečiu, o šis veiksmas jam nebuvo būdingas. 

Paėmiau į rankas rašiklį bandydama perskaityti formą, po kuria man reikėjo dėti parašą. 

- Beje, - Kailas nukreipė mano dėmesį.- Kartu tesėsiu ir savo pažadą. Rytoj vakare būk pasiruošusi septintai. Tinka?

- Kodėl?

Kailas šyptelėjo. Priėjo arčiau atsisėsdamas ant stalo krašto. Suimdamas man už klubų ir švelniai prisitraukdamas arčiau. Įkalindamas tarp ilgų kojų. Mes buvome šioje padėtyje vienodo ūgio. Arti vienas kito. Skyrė tik keli coliai. 

- Nes rytoj vakarieniausime mieste. - ištarė, o vos pro pravertas lūpas kyštelėjo liežuvio galiukas. 

- Ar tai bus pasimatymas?- užhipnotizuota jo artumo iškvėpiau žodžius. 

Kilstelėjo jo lūpų kamputis, o juodose akyse išryškėjo taip mano pamėgti gintariniai atspalviai. 

- Kuo tikriausias, mažyte.- švelniai ištarė.- Labai tikiuosi, kad padarysiu tavo vakarą išskirtiniu. 

Tikriausiai vėl nuraudonavau nuo pat plaukų šaknų iki kojų pirštukų. Tai jį pralinksmino. Priglaudė šiltą delną man prie skruosto palinkdamas taip arti, kad net kvapą atėmė. 

- O dabar baigiam, mažyte, tvarkyti popierius ir einam pietauti. Aš mirtinai išbadėjęs. 

Paskutiniai jo žodžiai nuskambėjo taip seksualiai, taip erotiškai, kad viskas pilve susitraukė. Paskubomis suraičiau parašus į Kailo parodytas vietas, spėliodama, kas manęs lauks rytoj vakare.