... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Sapnuojant angelą

Tą naktį pirmą kartą susapnajau jį. Savo prarastą angelą.

Uodžiau jo kvapą, vos juntamą pieno prieskonį. Skaniausią aromatą moteriai. Motinai. Mačiau mažus pirštelius, spaudžiančius mano pirštą. Pasilenkiau ir kiekvieną iš jų pabučiavau. Kūdikėlis pasimuistė pramerkdamas tamsias akis. Tobulesnio vaizdo nebuvau mačiusi. Priežastį, dėl kurios turėjau gyventi.

- Kaip jaučiatės?- išgirdau šalimais.

Nenoromis pramerkiau akis apgailestaudama, kad buvau pažadinta iš sapnų. Trokšdama ten sugrįžti. Dar bent nors kelioms akimirkoms patirti lengvumo bei ramybės jausmą. Bet viskas, lyg ore išsisklaidęs dūmas, dingo.

- Nesigraudinkite.- spustelėjo man ranką baltu chalatu vilkinti moteris.- Esate jauna. Galėsite susilaukti vaikų.

Visi kas tvirtina, kad laikas gydo žaizdas, arba meluoja, arba nėra susidūrę su netektimi. Laikas nemalšina skausmo, tiesiog mes išmokstame su juo gyventi. Kankinami kaltės jausmo, kad galėjome ką nors padaryti.

Kailas atvažiavo tik pavakare. Vilkėdamas juodai it pati mirtis. Į mane net nepažvelgė, elgėsi taip, lyg nebeegzistuočiau. O ir aš nenorėjau su juo kalbėti. Troškau, kad jis mane paliktų ir daugiau nebepasirodytų.

- Kaip ji jaučiasi?- pasiteiravo Kailas įėjusios į palatą gydytojos.

- Fiziškai visai neblogai. Gimdos uždegimas jau beveik praėjo, bet dar norime detaliau ištirti priežastis kodėl tokiu vaisiaus vystymosi metu, įvyko persileidimas.

- Kada galima ją parsivežti namo?- pertraukė ją. Neparodydamas jokio susidomėjimo mano būkle.

- Man neramu dėl jos psichologinės būklės. Reikėtų parodyti specialistui.

- Tas nėra būtina.- Kailas prieštaraudamas papurtė galvą.

- Matau depresijos požymių.

- Psichologo jai nereikia. Namuose bus tik geriau.

Gydytoja nesiryžo ginčytis. Tik pažvelgė į mane užjaučiančiu žvilgsniu. 

- Rytoj dar norėtume padaryti kelis tyrimus ir, jeigu jie bus geri, vakare galėsime išrašyti.

Gydytoja kalbėjo toliau žerdama nurodymus, kaip reikės manimi rūpintis, bet nei aš, nei Kailas jos nebesiklausėme. Užmerkiau akis laukdama kada jie išeis. Kada vėl liksiu viena, galėsiu užmigti. Pasinerti į sapnus, kuriuose nesijausiu tokia vieniša.

- Ar reikia ko nors?- paklausė Kailas manęs vieno vienintelio klausimo.

Nusisukau. Nieko neatsakiau. O jam ir nebuvo įdomu. Išėjo, vėl palikdamas mane vieną. Niekam nereikalingą.

Atsistojau. Lašinė, įleista man į veną, trukdė judėti. Staigiu judesiu ją ištraukiau. Pasiramstydama į palatos sieną žengiau į vonios kambarį. Įsirėmiau virpančiomis rankomis į praustuvės kraštą žvelgdama į perbalusia oda žmogystą veidrodyje. Į tą, kuri nesugebėjo išsaugoti net mažos gyvybės. Kuri tik liko it tuščias skilęs indas.

Kojos pačios sulinko. Susmukdindamos ant grindų. Iš venos išlašėjo keli lašai netaisyklinga srove nutekėdami link delno. Formuodami tobulai netobulą liniją. Vaizdas užbūrė. Ramino. Troškau, kad su kiekvienu lašu pašalinčiau iš vidaus visą skausmą. Prakirsčiau giliau išleisdama gyvantį, nes gyventi toliau priežasties nebeturėjau. 

– Ką čia veikiate?- paklausė tarpduryje išdygusi seselė.- Turėtumėte gulėti.

Ji pasilenkė bandydama mane paliesti. Kabintis rankomis. Ausis pasiekė šaižus klyksmas. Nesuvokiant, neįsisąmonijant, kad tai sklinda iš mano pačios vidaus.

- Nelieskit manęs!- klykiau kol gerklę užspaudė ašaros. Kol netekau balso susigūždama kampe. Pasislėpdama nuo pasaulio ir pati nuo savęs.

Į mažą vonios kambarėlį įpuolė Lukas. Bandydamas irgi mane paliesti. Pakelti nuo šaltų grindų. Prašiau, maldavau, to nedaryti, bet Lukas buvo nepermaldaujamas. Pakėlė ant rankų ir grąžino į lovą. Laikydamas tvirtai, kol sesutė nuvalys kraujo ruožą ieškodama sužeidimų. Nepaleisdamas, laikydamas tvirtai kol plona adata man į kraują pasklis raminamieji.

- Ne... – muisčiausi neleisdama jiems elgtis su manimi it su daiktu. Panaudotu ir atsibodusiu. Numestu į kampą.

Lukas suėmė delnais man skruostus. Palinkdamas artyn, tardamas žodžius, kad girdėčiau tik aš:

- Išlikite drąsi. – tarė jis.- Tokia ir esate. Nesileidote palaužiama, kai buvot pagrobta. Kovojote bandydama pabėgti. Jūs narsiausia moteris kokią man teko pažinoti. Visada sugebėjote atsitiesti ir stovėti aukštai pakelta galva. Net ir prieš savo vyrą. Nepalūžkite. Tik ne dabar.

Lukas, lyg suvokdamas, kad per daug sau leido, atsitraukė. Paskutinį kartą pažvelgdamas kaip draugas. Galėjau jam padėkoti už būvimą žmogumi, bet taip ir neįstengiau. Akys pačios merkėsi vėl gramzdindamos į sapnus apie savo mažą angelėlį.