... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Tai, kas mus sieja

Stovėjau saulei atkišusi veidą. Jaučiau kaip ji maloniai šildė perteikdama ramybę. Jaučiau mane supančią harmoniją ir apėmusį lengvumo jausmą. Išgirdusi krykštavimą atsisukau plačiai nusišypsodama. Sūnelis, pamatęs, kad jį pastebėjau, pasileido juokdamasis bėgti nuo manęs aukšta žole. Aukšti stiebai lingavo rodydami kelią. Greitai jį pasivijau ir pagavusi iškėliau į orą. Šis suspiegia iš pasitenkinimo. Apsukusi dar ratą priglaudžiau prie krūtinės, o mažos rankutės apsivijo mano kaklą. Glosčiau juodus plaukus, įkvėpdama saldaus aromato, bet jis pradėjo muistytis. Pradėjau bučiuoti vaiko rausvus žandukus, mažais bučinukais nusėdama visą jo veidelį. Sūnus juokdamasis pabando ištrūkti.

- Mamyte, mamyte, juk aš vyras!- sušuko berniukas stumdamas mane rankomis.

Pastačiau jį ant žemės pažvelgdama į jo juodas akytes. Tokias pat kaip tėvo.

- Taip, tu tikras vyras.- palingavau galvą sutikdama.

Ir jis nusišypsojo. Nuoširdžiausia ir tyriausia šypsena, kuria gali apdovanoti tik savas vaikas.

- Pagauk mane.- staiga sušuko. 

Berniukas pasileido aukšta žole tolyn nuo manęs. Bandžiau bėgti paskui jį, bet kojos lyg švininės. Vos galėjau judėti. Pamečiau jį iš akių, nebemačiau. Pašaukiau, bet jis neatsakė. Dairiausi aplink, bet buvau viena. Pradėjau panikuoti. Šaukti, kviesti, bet berniuko nesimatė. Aš vėl jį praradau. Vėl jo neapsaugojau.

- Tai visą šį laiką ji nepabudo?- pajutau kaip mane pradėjo purtyti.

Kur jis? Kur mano sūnelis? Apsidairiau. Tolumoje išvydau vienišą tamsų medį. Sunkios šakos slėpė vienišą vaiko figūrą. Pradėjau eiti artyn. Bet tikslas neartėjo. Bėgau, stengiausi jį pasiekti. Medis tolo. Nyko horizonte kartu pasiglemždamas ir mano prarastą angelą.

Į odą susmigo tūkstančiai aštrių adatėlių. Sudejavau prašydama liautis.

- Melita, prabusk.- pareikalavo Kailas.- Atsitokėk!

Bandžiau jį nustumti. Pati pasitraukti šalin, bet manęs nepaleido. Stipriai laikė traukdamas į realybę, kurioje nenorėjau likti. Bet buvau per silpna. Kailas ištraukė mane iš nebūties. Negailestingai stipriai laikydamas apkabinęs po ledine vandens tėkme.

- Nenoriu...- sukukčiojau stipriai įsitverdama jo marškinių.- Mano vaikelis... Mano sūnelis...

Kailas stipriai mane apkabino. Priglaudė prie krūtinės. Leido kumščiais trankyti krūtinę, o karštoms ašaromis nevaldomai lietis. Jis tvirtai stovėdamas palaužė mano dvasią išlaisvindamas visą viduje tūnojusį skausmą. Laikė kol subliuškau it pradurtas balionas inetekusi jėgų. Nepaleido net ir susmukus ant šaltų dušo plytelių.

- Aš nenorėjau, kad tai įvyktų... – raudai nurimus kukčiojau Kailui į krūtinę.- Būčiau jį mylėjusi. Kovojusi. 

- Žinau...- Kailas įrėmė smakrą man į viršugalvį.- Žinau tai.

Bet jo ištarti žodžiai manęs neguodė. Nesuteikė vilties, kad galėsiu ištverti veriantį skausmą, kuris buvo toks didelis, kad netilpo krūtinėje. 

- Neturėjau galimybės jo pamatyti. - šnabždėjau.- Palaikyti ant rankų. Atsisveikinti.

Kailas prisitraukė mane arčiau. Pasodindamas ant kelių ir priglausdamas prie permirkusių marškinių. 

- Galėsiu nuvežti jo aplankyti.- išgirdau kimų balsą.

Pakėliau galvą nesuvokdama žodžių prasmės. Pažvelgdama į sielvarto sukaustytas jo akis. Žvelgdama į Kailo kančią, tokią pat stiprią kaip ir manoji, suvokiau, kad ir jis prarado vaiką. Tai buvo ir jo sūnus.

- Kol buvai ligoninėj, palaidojau jį. – tyliai ištarė.- Urna yra mūsų šeimos kriptoje.

Pajaučiu palengvėjimą. Ir dėkingumą, kad neleido mūsų vaiko išmesti lyg medicininę atlieką. Jis palaidojo jį... 

Kailas nieko nematančiu žvilgsniu žvelgė į plyteles. Norėjosi ir man jį apkabinti, pasidalinti bendru skausmu, tik nemokėjau išreikšti to veiksmais. Tegalėjau išspausti tik „Ačiū".

- Jau antrą kartą netenku vaiko.- greičiau sau nei man tarė. – Ir šį kartą buvau bejėgis. Nepadariau nieko, kad tai sustabdyčiau. 

Kailas mane spustelėjo. Apsivydamas rankomis. Lyg pats norėdamas įsikabinti į mane. Bijojau ko nors jo klausti. Bijojau ir pati ką nors kalbėti. Bet nebenorėjau likti viena. Man reikėjo jo, o jam reikėjo manęs. Buvome tik du vieniši žmonės, išgyvenantys netektį. Laikydami vienas kitą ir neleisdami pranykti sielvarte.