... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Šukėmis nusėtas kelias

Rytui atėjus, likau viena. Kailas mane paliko dar net neišaušus.

Po to, kad nutiko duše, po atvirumo akimirkos, pradėjau tikėtis daugiau. Iš ateities, iš mūsų santykių. Užgimė viltis, kad galime pakeisti mus supančias ir pabandyti pradėti viską iš naujo. Kad kartu galime padaryti rytojų nors truputį geresnį. Tikėjausi, kad ir Kailas taip jautėsi. Tad, po ilgo laiko nejaučiau kančios prasidedant naujai dienai.

– Kaip šiandien jaučiatės?- paklausė įeidama į kambarį Liliana rankose laikydama padėklą su užkandžiais.

- Ar Kailas namie?- paklausiau man labiau rūpimo klausimo.

- Ne. Išvažiavęs. - ji padėjo padėklą šalia lovos padėdama man atsisėsti.- Atrodote žymiai geriau.

Tokia ir jaučiausi. Lyg vėl galėdama kvėpuoti. Lyg ledinis vanduo, kuris vakar plakė kūnus, nuplovė visas negandas.

- Norite, galiu jus gražiai sušukuoti. – pasiūlė Liliana padėdama atsistoti ir sodindama ant kėdės priešais veidrodį.

Atsinešusi plaukų šepetį ir niūniuodama panosėje pradėjo šukuoti plaukus. Pažvelgiau į savo rankas. Kaulėtus perdžiūvusius pirštus, ant kurių vos laikėsi per didelis vestuvių žiedas. Tarnaitė irgi nutilo. Jos ranka sustingo nepasiekus plaukų galų.

- Jūs žymiai gražesnė už tą pasipūtusią manekenę.

Per petį žvilgtelėjau į merginą. Ši krūptelėjo nusukdama žvilgsnį. 

- Norėjau pasakyti, kad jūs galėtumėte būti manekene.

Liliana pradėjo nervintis. Jai drebėjo rankos, o segtukai nuolat krito iš rankų. 

- Ne tą norėjai pasakyti.- pataisiau, nujausdama, kad ji žino daugiau nei aš.

- Ai, nekreipkit dėmesio ką aš tauškiu.- Liliana numojo ranka.- Oi, vos nepamiršau, pradžiuginsiu jus. Kol gulėjote ligoninėje, nuėjau į barą ir susipažinau su jūsų broliu. Jis tikrai žavingas... - ji svajingai nusišypsojo.- Pradžioje labai nustebo, kad jo ieškote, bet vėliau apsidžiaugė. Perdaviau jūsų laiškelį, o jūsų brolis parašė atsakymą.

- Turi čia jo laišką?- net pašokau iš netikėtumo.

Mergina iš kišenės išsitraukė laišką ir padėjo ant stalo krašto.

Laiško nepaliečiau iki kol Liliana neišėjo. Nepaliečiau ir dar kurį laiką, svarstydama ar noriu išvysti kas yra viduje. Bet galiausiai pasiryžau. Atplėšiau užklijuotą voką ir atverčiau perlenktą lapą.

Skaičiau žodžius. Raidės liejosi akyse, o rašalas tirpo ašarose.

„Ar tu mane kvailu laikai?"- keitėsi Emilio žodžiai.- „Man panaudotos prekės nereikia. Nereikia mokėti skolų praskėtus kojų. To niekada neprašiau. Linkėjimai nuo Povilo. Jo ir kitų vaikinų pasakojimai buvo itin vaizdūs"

Virpančiais pirštais sudraskiau popierių. Paleidau Emilio žodžius skiautėmis bandydama taip pat ištrinti jį iš savo gyvenimo. Tikėdama, kad tai likimo siųstas ženklas ir dar vienas pretekstas pabandyti sugyventi su Kailu. Nuleidau klozete popieriaus skiautes kartu ten paskandindama ir jaučiamą kartėlį. 

Ir likusią dieną neleidau sau apie tai galvoti. Apie nieką. Lučia bandė palaikyti man kompaniją, iš dalies tas jai ir pavyko. Bet išlikau susimąsčiusi. Paslapčia laukdama pasirodant Kailui, kuris mane vėl ištrauks iš klampinančio liūno. Dėjau į jį visas viltis, bet mano vyras taip ir nepasirodė.

- O tu vis dar čia?- išgirdau Izabelės balsą jai įsliūkinant į mano kambarį.- Visai neturi savigarbos.

- Ko tu nori, mažvaike?- atsistojau ištiesindama nugarą.

- Tiesiog noriu atverti tau akis, kad suprastum, kad šiuose namuose esi nepageidaujama.

- Ne tau spręsti.

- Manai Kailas tave myli? Nejuokink. Atsimerk pagaliau ir susivok, kad jis tave čia parsitempė tik iš gailesčio. Tu jam tuščia vieta.

Kodėl ji nepavargsta man nuodyti gyvenimą?

- Imk, paskaityk.- ji numetė ant stalo žurnalą. Triumfuojančiai ir jausdamasi viršesnė.- Dvidešimt trečias puslapis.

Izabelė pagiežingai nusišypsojusi išeina. Žiūrėjau į žurnalą abejodama ar man verta nuodytis paskalomis. Bet smalsumas nugalėjo. Paėmiau į rankas žurnalą versdama lapus. Dvidešimtas puslapis. Dvidešimt antras. Aprašomas Italijos vieno iš ambasadoriaus gimtadienis. Aptarinėjami svečiai. Ir tuomet išvystų jį. Kailą, pozuojantį žurnalistams su išskirtinio grožio moterimi. Šviesus plaukai krito jai per petį, o liemenį apsivijusios jojo rankos. Bet labiausiai mane šokiravo kaip jis žiūrėjo į ją. Lyg ji būtų jam vienintelė.

Makena atnaujino savo draugystę su Leila, garsiu supermodeliu.- skelbė antraštė.

Verslininko artimas draugas patvirtino žinią, kad ilgametė pora po pertraukos vėl apnaujino draugystę. Ar netekome dar vieno svajonių jaunikio?

Atverčiau sekantį puslapį. Juose nuotraukų buvo ir daugiau. Visur jie kartu, neatitraukdami vienas nuo kito rankų. Ji tikrai labai graži, o Kailas... Ištryško ašaros. Delnu prisidengiau burną, kad nepradėčiau raudoti. Jis... Jis su tuo pačiu smokingu, kuriuo vilkėjo, kai atvažiavo manęs pasiimti iš ligoninės. Jam buvo mieliau glausti prie savęs gražuolę meilužę, nei pasirūpinti vaiko netekusia žmona. Jau seniai nujaučiau tai. Kad Kailas turi kitą, bet iki šiol tai tik buvo šešėlis, kuris, Izabelės pagalba, įgavo veidą. 

Tyrinėjau kiekvieną nuotrauką bandydama įžvelgti detales. Lyginausi į ją ir kiekvieną kartą pralaimėdama. Skaudindama save vis labiau, bet negalėjau liautis to darius. Jaučiausi esanti kvailė. Kad laikiausi įsikabinusi vyro, klaidingai suprasdama jo parodytą dėmesį. Tik apgaudinėjau save. Niekam nebuvau reikalinga. Nei tėvams, nei Emiliui. O ir šiuose gyvenanti šeima niekada manęs nelaikė pilnaverte šeimos dalimi. Kailas turėjo savo gyvenimą, o aš buvau tik kliuvinys.

Drebančiais pirštais sugniaužiau stalo kraštą. Virpindama paviršių tol, kol vaza su gėlėmis susvyravo į šalis prieš ištikšdama ant grindų. Suskildama į šukes kaip ir mano gyvenimas. Pasilenkusi suskubau rinkti duženas. Pati viduje suaižėjusi ir suskilusi į tokias pačias šukes, kurias laikiau rankoje. Jaučiausi, lyg stebėčiau viską iš šono pati nedalyvaudama. O gal man tiesiog buvo per skaudu priimti realybę? Suvokti, kad čia mano gyvenimas ir turi pasibaigti? 

Aštrūs šukių kampai susmigo į delną ir nusidažydami rausva spalva. Vilkdama koja už kojos nuslinkau į vonią ir į šiukšlių dėžę išmečiau vazos likučius. Atsisukau praustuvėje vandenį pakišdama susipjaustytą delną. Vanduo maišėsi su plūstančiu krauju. Nejutau nieko, jokio skausmo. Ir tai, ką mačiau, mane pakerėjo. Pažvelgiau ir į išmestas šukes. Ant briaunų vis dar matėsi mano kraujo lašai, kurie suteikė man galimybę. Pabėgti. Pagaliau užbaigti tai, nutraukti kovą su likimu. Paėmiau vieną iš jų. Šukės smailas galas žybtelėjo šviestuvo šviesoje. Ir tada... Tada staigiu judesiu persibraukiau juo išilgai per rankos riešą. Dantytas stiklas paliko netaisyklingos formos žymę odoje. Plūstelėjo kraujas. Paleidau šukę ir ji skambtelėjusi nukrito į praustuvę. Mačiau kaip su kiekvienu širdies dūžiu plūsteli kraujas. Naujomis bangomis vis stumtelėdamas gyvybės žiupsnį iš kūno. Jis, siauromis juostelėmis tekėjo riešu žemyn į delną. Atsiplėšę nuo pirštų galų dideli lašai trenkdavosi į baltas vonios plyteles. Tas vaizdas tiesiog užbūrė. Hipnotizavo. Pavieniai lašai jungėsi į vieną. Stebėjau kaip vis daugiau ir daugiau lašų trenkėsi į plyteles.

Trokštama ramybė atėjo. Prarijo mane nusinešdama į ten, kur kelio atgal jau nebebuvo. Išsilaisvinau. Patekau ten, kur jau seniai brendau keliauti. Į amžinybės pievą su vienišu belapiu medžiu. Vienintelę vietą, kuri mane globos. 

Kažkur toli girdėjau balsus, lyg klyksmą. Garsas buvo tolimas, arba aš tolau nuo jo.

- Ką tu padarei? – iš tolumos atsklido Kailo balsas. – Neužsimerk, mieloji, negali užmigti...

Jaučiau kaip riešą užtvindė spaudimas. Odą užveržė, o plūstantis kraujas nebegalėjo ištrūkti iš kūno. Girdėjau cypiančių padangų garsą, Kailo balsą maldaujantį jo nepalikti. Bet jau per vėlu... Aš jau per toli jo...