... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Barakuda

Mums išvažiavus ir Kauno ir pasukus link Šakių, link Zapyškio, tankiai daužėsi širdis. Rodos, kad užplūdę jausmai niekaip negalėjo sutilpti krūtinėje. Pagaliau vėl galėsiu pamatyti tėvus, juos apkabinti... Bet kuo labiau artėjome prie namų, tuo labiau Kailo linksmumas dingo ir grįžo tas pats atšiaurus vyras. Nuo jo net pradėjo skilti šaltis. Pažvelgiau į jo susikaupusį veidą. Jis vairavo susikoncentravęs tik į kelią. Skruosto raumuo sutrūkčiojo nuo stipriai sukąstų dantų. Jis pyko. Tik niekaip nesupratau ant ko.

- Jaudiniesi prieš susitikdamas su uošviais?- pabandžiau nevykusiai pajuokauti.

Jis sekundei atitraukė akis nuo kelio ir pažvelgė į mane. Vien nuo šio jo judesio susigūžiau.

- Jie netikri man uošviai. Kaip ir tau- tėvai.

Nežinojau kaip jam atsikirsti. Tad nusprendžiau geriau nesivelti ir savo komentarus pasilikti sau pačiai. Susisupusi į paltą ir žvelgdama pro langą į taip gerai pažįstamus vaizdus, pradėjau bijoti. Mano įtėvių ir Kailo susitikimo. Ar viskas praeis maloniai? Niekaip nesupratau kurių velnių Kailas čia važiuoja. Jausmus dar labiau sustiprino išvysta Zapyškio senoji bažnyčia. Net kūnas pagaugais nuėjo prisiminus kas čia vyko vos tik prieš kiek mažiau nei tris mėnesius. Kai pirmą kartą susikirto mūsų keliai. Pažvelgiau į jo profilį. Lyg tai būtų visai kitas žmogus. Nebe tamsos žmogus, o žemiškas vyras, su kuriuo dar tik mokausi bendrauti.

Netrukus privažiavome mano įtėvių namus ir sustojome gatvėje. Apsaugos automobilis už mūsų. Kurį laiką tiesiog taip ir sėdėjome automobilyje žiūrėdami į namą. Nė vienas neišdrįsdami išlipti. Dabar, kai tuos kelis mėnesius gyvenau jo aplinkoje, pamačiau savo praėjusį gyvenimą jo akimis. Mažytis namas vietomis prašėsi kosmetinio remonto. Aplink nyku ir šlapia. Ne tokį vaizdą prisiminiau. Pati pasijaučiau svetima.

Atsidarė namo durys ir į lauką pirma išpuolė mama. Tai privertė mane atsitokėti ir suskubti iššokant iš automobilio. Pravėrusi suklypusius vartelius puoliau jos pasitikti. Susitikdamos viduryje kiemo stipriai viena kitą apkabinome ir nuo staiga užplūstančių stiprių jausmų, pravirkome.

- Mažute mano...- kukčiojo mama glostydama man plaukus ir bučiuodama į skruostus.- Mano mergaite...

Tėvas, išėjęs paskui žmoną iš namo irgi mus abi apkabino. Prisiglaudžiau prie to didelio pilvoto meškino įsikniaubdama į krūtinę. Įtėvis man  visada atstodavo tėvo idealą, kurio neturėjau vaikystėje, tad šiam vyrui jaučiau itin stiprius jausmus. 

Tik kurio laiko atsiplėšiame vieni nuo kitų nusijuokdami per ašaras. Ir su palengvėjimu širdyse, kad turėjome galimybę dar kartą pasimatyti. Ir viskas priklausė tik nuo vieno vyro malonės. Atsigręžiau ir pažvelgiau į Kailą. Jis stovėjo prie automobilio ir susikišęs rankas į prasekto palto kišenes, rimtai nusiteikęs stebėjo mūsų pasisveikinimą. Mano lūpos suvirpėjo nebyliai ištardamos „Ačiū". Jis suprato mano žinutę ir giliai įkvėpęs pakėlė veidą į darganotą dangų.

Įtėvis pirmasis ryžosi prieiti prie mano vyro ir išriesti ranką pasisveikinant. Kailas nenoriai ją spustelėjo. Mama su juo tik apsikeitė formaliais žvilgsniais pasisveikindama nežymiu linktelėjimu.

Tėvai mus pasikvietė į vidų. Kailas jautėsi kaip į narvą viliojamas plėšrusis žvėris. Įsitempęs stebėjo kiekvieną mus supančios aplinkos detalę lyg ruošdamasis būti užpultas iš pasalų. Nebuvo galima stebėtis tuo, juk dar visai neseniai jis šių namų šeimininkui grasino ginklu. Bet troškau, kad viskas praeitų sklandžiai. Jeigu... Vyliausi, jeigu italas irgi gerai jausis, aplankyti tėvus galėsiu ir dažniau. 

Mama palydėjo mus į iki skausmo gerai pažįstamą svetainėje, kurioje viskas buvo išlikę taip kaip buvo. Lyg būtų užsimarinavęs oras sustingdydamas tą paskutinę akimirką kaip užvėriau šių namų duris. Tėtis atsisėdo į aukštu atlošu krėslą, o mama nuskubėjo kaisti arbatos. Tik Kailas liko stovėti arčiausiai durų. Nusimetusi paltą, priėjau ir abiem rankomis suspaudžiau jam delną. Prašydama, kad jis nors truputi atsipalaiduotų. Kad neskleistų ledinių bangų ir negadintų man šios akimirkos. Kailo veidas prašviesėjo bei sušvelnėjo. Žvelgdama jam į akis dar kartą jam vien lūpomis padėkojau, kad jis mane atvežė čia. Žinojau, kiek jam reikėjo stiprybės įžengti po to kas nutiko pro šių namų slenkstį. Kailas suprato mane ir be žodžių. Mums nereikėjo garsu paversti minčių. Uždėjęs ranką man ant peties išreikšdamas palaikymą švelniai spustelėjo.