... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Pasilik dar truputį

Šį kartą vienišo medžio nuogos juodos šakos buvo paslėpusios mane. Apgaubusios ir suteikiančios užuovėją. Niūniavau lopšinę, kurią dar vaikystėje buvau išmokusi iš mamos. Rankos glostė šilkinius plaukus. Su kiekvienu posmeliu balsas vis labiau lūžo. Jaučiau, kad tai atsisveikinimas.

- Nenoriu tavęs palikti...- sukuždėjau savo berniukui.

Jis pakėlė galvą pažvelgdamas į mane. Spindinčiomis ir tyromis besišypsančiomis akimis.

- Mamyte, viskas gerai, aš pas tave dar ateisiu... – pažadėjo sūnelis.- Grįšiu. 

Tvirčiau jį apkabinau pabučiuodama į plaukus. Nenorėdama skirtis. Trokšdama dar bent akimirką pabūti kartu. Toliau niūniuodama lopšinę. Stipriais užsimerkdama. Leisdama akių kampučiais ristis ašaroms. Dar kartą išgyvendama netektį.

Bijojau atsimerkti. Žinojau, kad savo angelėlio jau nebeišvysiu. Kad vėl atsidursiu pasaulyje, kuriame jaučiausi svetima. Iš kurio norėjau ištrūkti. Kuriame bijojau gyventi.

Girdėjau vėl aparato pypsėjimą, vėl pajutau dežavu apėmusį jausmą. Akys skausmingai atsimerkė. Perštėjo lyg pripiltos smėlio. Bet vis tiek išvydau jį. Kailą, snaudžiantį netoliese. Jo ranka ilsėjosi šalia manosios. Jeigu tik būčiau įstengusi pajudinti pirštelį- būčiau jį palietusi. Bet giliai viduje žinojau- tai netikra. Jo būvimas čia tebuvo tik apsimestinis, bandymas nuraminti sąžinę. 

Trūkčiojančiai įkvėpiau. Suspaudė krūtinę. Akyse pradėjo kauptis ašaros. Nieko iki galo tinkamai nesugebu padaryti. Net ir... 

Kailas kilstelėjo galvą. Pašoko taip staiga, kad judesiu išgąsdino ir mane. 

- Ei, - jis priglaudė delną man prie skruosto.- Kaip laikaisi?

Dar labiau pravirkau. Jis vėl toks pats. Švelnus ir dėmesingas. Toks pats, prie kurio buvau prisirišanti. Bet... Nenorėjau, kad jis mane liestų. Nenorėjau, kad būtų šalia. Tai, ką jis skleidė aplink save, buvo netikra. Lyg užtrauktų migla apakindamas ir apkurtindamas. 

- Gal nori ko nors? Atsigerti? Tau gal skauda?- bėrė žodžius, o aš tik bandžiau į šonus judinti galvą paneigdama. 

- Pakviesiu gydytoją.- tarė Kailas dingdamas. 

Vos jam išėjus, kilstelėjau ranką. Baltu tvarsčiu apvyniotą riešą, kuris tik įrodė, kiek toli buvau pasiruošusi eiti. Sveikosios rankos pirštais perbraukiau per tvarsčius. Lyg bandydama susivokti, kad tai įvyko iš tikrųjų. 

Kailas netruko grįžti su gydytoja, kuri patikrinusi mano būklę uždavė vos kelis abstrakčius klausimus: ar nesvaigsta galva, ar žinau kur randuosi ir t.t. Bet, vos tik jai išėjus, Kailas sugrįžo prie mano lovos. Jau nebetoks drąsus kaip paprastai. Stoviniavo, smuktelėjo rankoves aukštyn, kol giliai įkvėpęs ištarė klausimą, kurį ir pati sau turėčiau užduoti: 

- Kodėl taip padarei?- tyliai ištarė.- Kodėl bandei žudytis?

Nusukau galvą į šoną, bandydama ką nors įžiūrėti pro palatos langus. Kodėl taip padariau? Net ir pati negalėjau į tai atsakyti. Vietoj atsakymo tik trukčiojančiai įkvėpiau. Net pati nepajausdama, kad ašaros nuolat ritosi skruostais. 

- Ar tai dėl to ką perskaitei spaudoje?- vos girdimai paklausė. 

Kailas priminė tai, ką norėjau ištrinti iš savo atminties. Skausmingai suspaudė krūtinę, lyg būtų įstrigęs aštrus dyglys.

- Jeigu...- Kailas nervingai ranka persibraukė plaukus.- Neturėtum imti į širdį visko, ką rašo bulvarinė spauda.  

Nusivyliau juo. Vieną akimirką tikėjausi, kad jis paneigs kas buvo rašyta. Apie romaną su blondine.