... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Riteris, surūdijusiais šarvais

Vėsi ranka prisilietė man prie kaktos. Išgąsdinta judesio krūptelėjau bandydama suvokti kas vyksta.

- Nenorėjau išgąsdinti.- tarė nenusakomo amžiaus moteris palinkusi virš manęs.- Užsnūdai.

Kilstelėjau galvą dairydamasi aplinkui. Sėdėjau ant grindų šalia lango, pro kurį jau leidosi saulė artindama sutemas.

- Mergaite, Kailas tave kviečia.

Plačiai atmerktomis akimis žvelgiau į moterį svarstydama: ji tikra ar sapnuojama. Liekna neaukšta figūra, klasikinio stiliaus megzta juoda suknelė su gražia sage ir į standų kuodą susukti plaukai sudarė griežtos personos įspūdį. Tik akyse, aplink kurias išryškėjusios raukšlės, atsispindėjo šilumą. Tokią, kokia būdinga motiniškų savybių turintiems žmonėms.

- Kailas minėjo, kad neturi drabužių, tad atnešiau kelias Esmės sukneles. Tikiuosi tiks.

Vis dar buvau bebalsė. Net nežinodama ką atsakyti. Vos tik atsistojus, buvo įduoti drabužiai ir paraginta greičiau rengtis. Įėjusi pro artimiausias duris, kurios vedė į erdvią, bet tuščią drabužinę, persirengiau. Dariau viską, kad liepta. Net ir atsisėdau priešais didžiulį veidrodį moters paliepta. Išdėliodama ant staliuko makiažo reikmenis ji buvo itin susikausčiusi.

- Nereikia.- sulaikiau jos ranką bandant makiažu paslėpti mano tikrąjį veidą.

- Reikia. Patikėk bus geriau.- Ji žvelgė taip švelniai, lyg mama, kad suspaudė širdį.- Tikra moteris niekada neparodys savo silpnų vietų. Išliks aukštai pakelta galva ir nepriekaištingai atrodanti.

Niekaip negalėjau suprasti žodžių tikrosios prasmės. Bet nusileidau tik tiek, kad mėlynes užmaskavau makiažo sluoksnių. Nors visko paslėpti ir nesugebėjau.

Kailas, man nusileidus į pirmąjį namo aukštą, jau laukė manęs. Nedrąsiai mindžikavau tarpduryje laukdama nurodymo sėstis prie pietų stalo. Šis tik pirštų judesiais paliepė prieiti ir prisėsti greta. Netruko sugrįžti ir moteris, dėliodama patiekalus ant serviruoto stalo. Rankas laikydama suspaudus ties keliais, akies kampučiu stebėjau savo naująjį vyrą.

- Tavo tėvai, jeigu tik būtų gyvi, gerai įkrėstų į kailį.- murmėjo ji itališkai.

- Kodėl taip sakai, Lučia?- Kailas susidomėjo.

- Pasiekei dugną. Pakėlei ranką prieš moterį.

Vyras atsilenkė kėdėje. Trumpam žvilgtelėdamas į mane.

- Kodėl galvoji, kad tai aš?- suirzęs paklausė.

- Vyro rankų paliktas mėlynes atpažįstu iš karto.- kalbėjo Lučia patiekdama daržovių troškinį. Jeigu nesuprasčiau žodžių, manyčiau, kad kalbasi apie kasdieninius dalykus.- Ne taip buvai auklėtas. Turėtum gėdintis. - paskutinius žodžius ji tiesiog išspjovė. 

Kailas neatsikirto. Nei paneigė, nei patvirtino. Tyla slėgė, net ir pasišalinus moteriai. Vyras atrodė suirzęs. Reikšdamas nepasitenkinimą būnant išbartu.

- Susitarkim.- galiausiai ištarė anglų kalba išsklaidydamas tylą.

Pakėliau akis į jį susidomėjusi.

- Turėsi likti dar čia kuriam laikui.- jis atsitraukė rankoves apnuogindamas riešus.- Bet niekam ne valia žinoti kokiomis aplinkybėmis atsidūrei čia.

- Gėdiniesi?- išsprūdo.

Vyras vos vyptelėjo.

- Tai liks tik tarp mūsų. – užtvirtino.