... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Pabėgimas

Stengdamasi nesigrežioti bėgau tarp aukštų medžių. Išlikimo instinkto vedama yriausi į priekį nejausdama nei nuovargio, nei aštrių medžių šakų, kurios smigo man į basas kojas. Stengiausi kiek galima labiau bėgti ne tiesiai, o kas kažkiek laiko pakeičiant kryptį. Kažkur buvau girdėjusi, kad taip sunkiau pagauti. Vyliausi, kad tai tiesa ir man pavyks pasiekti kokį tarpmiestinį kelią ar gyvenamą sodybą anksčiau, nei būsiu surasta savo grobikų.

Artėjo vakaras, tamsa palengva pradėjo gaubti aukštus medžius. Bandžiau ignoruoti pradedančią kilti baimę vienai likti tamsiame miške, bandžiau negalvoti, kas bus, kai tamsa nusileis man dar nespėjus pasiekti norimo tikslo.

Palengva mano bėgimas tapo greitu ėjimu, stūmimuisi į priekį mišku. Plaučiai net degė nuo oro trūkumo, gerklė perštėjo, o skaudami kojų raumenys po truputį pradėjo sunkiau pasiduoti judesiui. Bet aš nenustojau visą šį laiką savęs drąsinti, raginau eiti toliau, nepasiduoti. Drąsinau, kad naktį vienai miške yra žymiai saugiau nei su tais vyrais viename kambaryje.

Ėjau mišku kol visiškai sutemo, o jėgos galutinai apleido mane. Nežinau, kiek laiko prabėgo ir kiek toli aš nubėgau. Bet nieko taip ir nepriėjau. Aplink mane buvo tik tamsiuose šešėliuose skendintys medžiai. Nieko daugiau. Jokio žiburėlio, jokio keliuko ar gyvybės ženklo. Nieko.

Atsišliejau prie medžio ir bandydama atgauti kvapą. Ranka įsirėmiau į storą kamieną, kita ranka susiimdama už skaudamo šono. Bandžiau įsiklausyti ar niekas manęs neatsiveja, bet artėjančios nakties apgaubtame fone buvo girdėti tik mano gilus ir trūkčiojantis kvėpavimas. Nugara atsišliejau į medžio kamieną ir susmukau ant žemės. Pažvelgiau į viršų, bet pamačiau tik aukštų medžių viršūnėmis užgožtą tamsų dangų. Pasijaučiau maža. Lyg vaikas. Išsigandęs ir paliktas vaikas... Ar manęs ieško? Ar Emilis manęs ieško? Ką veikia įtėviai šiuo metu? Ar jie jaudinasi ir gražydami rankas žvalgosi pro langus, tikėdamiesi mane išvysti gyvą? Ar aš dar sugrįšiu į namus? Įkyrios niūrios mintys lindo man galvą, žlugdydamos paskutinės drąsos kruopėlę... Kad ir kaip stengiausi, bet neviltis, baimė ir dar milijonai jausmų susikaupė viduje prasiverždami ašarų pavidalu. Stambūs lašai ritosi skruostais. Bandžiau pirštais gaudyti, bet rauda buvo per stipri. Delnu užsidengiau burną, kad kukčiojimas neišsiveržtų per garsiai. Turėjau pripažinti- pasiklydau. Miškas negalėjo būti toks didelis. Negalėjo niekada neužsibaigti. Aš buvau viena, išsigandusi ir pasiklydusi tamsiame miške. Bandžiau pabėgti, bandžiau išsigelbėti, bet atsidūriau ne ką geresnėje situacijoje.

Atrėmiau galva į storo medžio kamieną prisitraukdama arčiau kojas. Sukilęs spaudimas lyg būgnu mušė galvoje. Skausmas, pradžioje buvęs bukas ir vos juntamas, perėjo į aštrų ir duriantį. Kas dabar? Nejau ir mirsiu čia, šitame tamsiame miške? Nejaugi čia tokia mano pabaiga, gyvenimo užbaigimo finalas? Ar būsiu surasta? Ar kas suspės mane surasti kol laukiniai žvėrys nesuleido aštrių dantų į mano odą? Kol neatsiplėšė po gabalėlį manęs ir neišsidalino tarpusavyje?

Nurimk, kvėpuok giliai... Bandžiau save raminti, bet net tas balselis mano galvoje negalėjo įtikinamai kalbėti. Tiek įtikinamai, kad suteiktų papildomų jėgų skaudamam kūnui nepasiduoti ir kovoti už išlikimą.

Pasitryniau skaudamas pėdas. Vietomis smarkiau įdrėkstos šakų nežymiai kraujavo. Nuo bėgimo sukilusio adrenalino beveik nejaučiau skausmo, tik monotonišką pulsavimą paduose. Neabejojau, kad rytui išaušus, kai kiekvienas raumenėlis bus paveiktas nakties vėsos, kai sustings nuo nuovargio, skaudės smarkiai. Bet ar tai svarbu? Ne... Nes jau pradėjau abejoti ar išvis sulauksiu aušros. Kad sulauksiu kaip kylančios saulės spinduliai prasiskverbs pro medžių paklodę ir sušildys mane iš vidaus. Nes tamsi ir stingdanti naktis apgaubė ne tik mišką, apsivijo pavargusias mano galūnes, bet ir įsigremžė į sielą.