... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Moterų paslaptys

Prabudau nuo vandens tekėjimo duše. Sunkiai pramerkiau akis, kurios lyg suklijuotos tarpusavyje nenorėjo atsiplėšti. Dar nors akimirką pasimėgauti maloniu snaudulio apimtu jausmu. 

Vandeniui nustojus tekėti netruko išeiti iš vonios Kailas vilkintis tik juodus šortukų stiliaus apatinius. Atsukęs man nugarą spintoje pradėjo raustis ieškodamas drabužių. Per jo raumeningą nugarą nulašėjo keli nenusausinti vandens lašai, nuo kurių niekaip negalėjau nusukti akių. Turėjau pripažinti- jo kūnas traukiantis dėmesį. Ypač tatuiruotės. Grakštūs piešinių linkiai ant saulėje nugairintos odos tiesiog prašėsi paliečiami.

Vyrui užsisegus diržą, kaip tik tą akimirką kai pažvelgė į mane, užsimerkiau. Sulaikiusi kvėpavimą dėjausi mieganti. O tai buvo itin sunku, ypač tuomet, kai įdubo lova mano pusėje jam prisėdus šalia. 

- Mačiau, kad nemiegi.- didžiausiai gėdai ištarė Kailas nubraukdamas man nuo veido plaukus. – Už valandos man susitikimas. Nori likti viešbutyje?

Atsisėdau lovoje. Jaučiausi pailsėjusi ir atgavusi jėgas.

- Norėčiau važiuoti namo.- apsisprendžiau.- Daugiau laiko praleisti su įtėviais.

- Tikrai to nori? – suraukti antakiai tik dar labiau išryškino susirūpinimą.

- Viskas gerai. Namuose man bus gerai.- patikinau.

Tikinau save, kas viskas, kas vakar įvyko, buvo tik nesusipratimas. Kad pati per daug jautriai reagavau suvokdama man išsakytus žodžius ne taip kaip reikėjo. Juk manęs laukė žmonės, kurie man suteikė namus. Negalėjau slapstytis vengdama įtėvių vien dėl to, kad ne taip svetingai sutiko mane, kaip svajojau.   

Kailas nepatenkintas suspaudė lūpas. Bet neleidau jam ginčytis. Išsliuogiau iš lovos per greitai. Apsimiegojęs kūnas tam dar nebuvo pasiruošęs. Akyse aptemo, o kūną išpylė šaltas prakaitas. Tolumoje girdėjau Kailo balsą, kurį netruko pasiglemžti tamsa visai nuslopindama. O ir pati jutau krentanti. Lyg atsispyrusi ir nušokusi nuo bedugnės krašto. O Kailas mane sugavo.

- Melita...- išgirdau visai arti.

Tamsa taip pat greitai atsitraukė, kaip ir mane buvo prarijusi. Pradėjęs vėl į galūnes tekėti kraujas skausmingai žadino raumenis iš sąstingio.

- Liksi šiandien viešbutyje.

Vėl vaizdui išryškėjus susivokiau sėdinti ant lovos krašto, o italas tupėjo priešais. Juodos primerktos akys reiškė susirūpinimą mano būsena.

- Man viskas gerai.- ir toliau lyg užsukta tikinau. -Tik per greitai atsikėliau. Tikrai noriu važiuoti namo.

Neapgavau net pati savęs. Kailas liko nepatenkintas, bet, galbūt dėl trapios taikos sutarties, per daug nesiginčijo. Įrodydama, kad jaučiuosi gerai, nusileidus į restoraną prisiverčiau šiek tiek suvalgyti pusryčių. Nors maistą priimti organizmas ir atsisakė. Bet žinojau, kad matydamas mane valgant, Kailas bus sukalbamesnis.   

Mama irgi, mums atvažiavus, jau laukė padengusi pusryčių stalą. Jausdamasi kalta dėl tokio vakarykščio mano pabėgimo. Elgėsi perdėtai maloniai tiek su manimi, tiek ir su mano vyru, nors kreiptis tiesiogiai į jį neįstengė. Bet bent jau stengėsi. O ir pati žadėjau jos atsiprašyti vos tik liksime vienos. Įmotei turėjo būti sunku. Emilis buvo išvykęs, aš irgi gyvenau toli su svetimu žmogumi. Ji stengėsi su tuo susitaikyti, o mano vakarykštis nederamas elgesys buvo neatleistinas ir viską tik dar labiau apsunkino. 

- Papusryčiaukit su mumis.- svetingai pasiūlė mama kviesdamasi į vidų.- Iškepiau Melitos mėgstamiausią omletą.

Kailas ironiškai kilstelėdamas antakį pasisuko į mane.