... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Trobelė miško gilumoje

Tankiais medžiais apsuptu miško keliuku važiavome dar kurį laiką. Kiek tiksliai- negalėjau pasakyti. Kartojau sau, kad nebijočiau, nors labiau už viską norėjosi apsipilti ašaromis maldaujant tų vyrų pasigailėjimo. Bet tvardžiausi. Sunkiai, dėdama visas likusias jėgas, tvardžiausi. Nesižeminau. Likau drąsi. Per daug stipriai jaučiau baimę mirti, kad galėčiau taip lengvai nuleisti rankas ir pasiduoti.

Nebyliai žvelgiau pro automobilio langą į mus supančius medžius ir krūmus, rankose stipriai gniauždama suknelės kraštą. Tai- vienintelis mano baimę išduodantis ženklas. Virpantys pirštai baltame suknelės drobės fone. Aplink nesimatė nė vienos sodybos, jokios gyvybės ženklų, tik tankus miškas, lyg tirštas mus slepiantis šydas nuo išorinio pasaulio.

Privažiavome proskyną. Medžių šakos prasiskyrė įleisdamos automobilius į pageltusia žole apžėlusį žemės lopinėlį, kurios gale- nedidelė medinė suklypusi sodyba. Pajuodusi namo sienų mediena ir samanomis apaugęs stogas susiliejo miško fone.

Automobiliai, apvažiavę puslankiu seną pastatą, sustojo.

Seniai žmogaus rankų nemačiusi sodyba riogsojo miško apsuptyje. Viduryje grėsmingai įdubęs stogas vertė šiurpti odą primindamas baisiausius girdėtus siaubo pasakojimus. Vienas kitas išdaužytas langas užkaltas, o kiti, apjuosti purvinais ir dulkinais stiklais, nesvetingai sutiko nelauktai į kiemą užklydusius svečius. Medinės storos durys užremtos spyna, kurią Tomas atrakino išsitrauktu raktu. Galėjau tik stebėtis, kad Tomas prisidėjo prie šito nusikaltimo. Jį visada laikiau doru ir sąžiningu žmogumi. 

Namo prieangio durys buvo tokios žemos, kad gerokai aukštesnis mano pagrobėjas, laikydamas mane tvirtai suėmęs už riešo, turėjo gerokai susilenkti, norėdamas įeiti. Klusniai leidausi įvedama į vidų, siaurą ir ilgą kažkada buvusią virtuvę. Aplink buvo tamsu ir vėsu, uoslę kuteno jaučiamas pelėsio kvapas. Senas koklinis pečius, parūkęs ir nutrupėjusiu moliu, užėmė dalį patalpos. Šalimais, viena priešais kitą, mačiau dvejas duris, vedančias į kambarius.

Tamsusis vyras dairydamasis į šalis nustebusiu žvilgsniu apžvelgė patalpas. Juodais trumpais šereliais apžėlęs skruostas sutrūkčiojo, o juodos akys, klaidžiodamos aprūkusiomis sienomis ir žemomis lubomis, svarstė, kaip tokiame pastate galėjo kadaise gyventi žmonės. Iš to galėjau spręsti, iš nustebusio ir pasibaisėjusio žvilgsnio, kad jis augo kitokioje aplinkoje nei mano kraštiečiai.

Virtuvės gale, prie lango murzinais stiklais, stovėjo aukštas stalas, kurio vienoje pusėje- ilgas medinis suolas, o kitoje- pora kėdžių. Pagrobėjas, priėjęs prie stalo, stumtelėjo mane link suolo. Klusniai atsisėdau ant masyvaus baldo ir iš karto pasitraukiau link senais tapetais išklijuotos sienos, į tolimiausią kampelį.

- Tuoj nueisiu įjungti elektrą.- Tomas pakėlė akis į lubas vagojančius senus laidus, įvertindamas kiek saugu įjungti elektros tiekimą.

Jam ištarus šiuos žodžius, mano apmirusios smegenys prabudo pradėjusios veikti. Žodžiai buvo ištarti ta paslaptinga kalba, kuria tarpusavyje kalbėjo juodai vilkintys vyrai. Bet aš šį kartą supratau kas buvo sakoma. Tą kalbą mokėjau, tik jau kurį laiką jos nenaudojau. Italai. Mano pagrobėjai- italai.

- Pasakyk vyrams, kad įjungtų ir šildymą. Čia šalta.- tarė tamsusis vyras iš juodų kelnių išsitraukdamas telefoną. Jis prisėdo ant suolo krašto dar kartą apsidairydamas aplink.

- Pirmiausia reikia malkų. Pasakysiu vyrams, tegu paieško.- tarė Tomas ir, trumpai žvilgtelėjęs į mane, sudvejojęs, ar saugu mus palikti vienu du, galiausiai išėjo.

Pagrobėjas, palinkęs į priekį, alkūnėmis įsirėmė į kelius. Sulaikiusi kvapą bandžiau geriau įsidėmėti skiriamuosius jo bruožus, kad, kai sulauksiu pagalbos, galėčiau lengviau jį apibūdinti teisėsaugos sargams. Vyras aukštas. Sprendžiant iš mano metro šešiasdešimt keturių centimetrų ūgio ir kad vos siekiu jo pečius, galėjau spėti, kad jis aukštesnis nei metro devyniasdešimt. Lieknas kūno sudėjimas, tamsūs trumpai šonuose kirpti plaukai, viršugalvyje perėjo į tankias madingai sušiauštas sruogas. Kelių dienų paauginta barzda maskavo aštrų smakrą. Tiesi nosis, ilgomis blakstienomis apvestos juodos akys, tankūs išraiškingi antakiai darė mano pagrobėjo veidą atšiauriai patrauklų. Kitomis aplinkybėmis jį pavadinčiau labai gražiu vyru, bet tai dar vienas atvejis, kai išvaizda apgaulinga.