... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Ji ir mano sąžinė

Tamsoje žybtelėjo žiebtuvėlio ugnis iškart raudonomis kibirkštimis nusėdama cigaretės galiuką. Įtraukiau giliai sulaikydamas dūmus plaučiuose. Jaučiau nikotiną skverbiantis į kiekvieną ląstelę. Pravėriau lūpas ir iškvėpiau besimėgaudamas kaip balti dūmai susiliejo su nakties dangumi.

Jau buvo antra nakties, o aš vėl nemiegojau. Pastaruoju metu tai vyko nuolat. Negalėdavau užmigti, nes vos tik užmerkdavau akis, matydavau ją ant vonios grindų. Apsuptą kraujo ir tysančią nerodant gyvybės ženklų. Jau seniai taip nebuvau išsigandęs ir pasijutęs bejėgis. Vaizdas niekaip manęs nepaliko, o likęs randas ant švelnios odos nuolat badė akis. Jeigu būčiau turėjęs sąžinę - ji mane užgraužtų negyvai. Laimei, jos neturėjau.

- Nesimiega?- išgirdau brolio balsą.

- O tau?- sumurmėjau vėl įtraukdamas dūmus giliai į plaučius.

- Nesimiega, kai po kambario langu jau kelintą kartą yra rūkoma. - Korbis atsisėdo priešais mane ant krėslo terasoje.- Kas tave kamuoja, Kailai? Elgiesi pastaruoju metu kaip nesavas.

Vėl giliai įtraukiau nikotino. Laikau tol, kol pradėjo perštėti gerklę.

- Rytoj išvažiuoji? Į Paryžių?- nedavė man ramybės brolis.

Linktelėjau galvą patvirtindamas.

- Kodėl su ja? Kodėl vežiesi Melitą?

- Ji mano žmona.

Nors priežasčių buvo žymiai daugiau. Man reikėjo jos šalia, kad ji padėtų įgyvendinti mano sukurptą planą.

Korbis atsistojo. Priėjo prie terasos krašto žvelgdamas į tamsoje skendintį sodą.

- Melita tau ne varžovė!- pratrūksta brolis. – Pažiūrėk ką jau jai padarei? Kodėl negali jos tiesiog paleisti?

- Emiliui reikia jos. Šiandienos įvykiai tai parodė. 

Korbis pradėjo intensyviai purtyti galvą neigdamas. 

- Tai tiesa? Melitą tikrai ketino pagrobti?

Užtraukiau cigaretę. Nenorėjau apie tai kalbėti su broliu, bet žinojau, kad jis nepasiduos.  

- Sulaukiau šiandien skambučio. Iš Emilio. Grasinimų. 

- Kodėl jis vėl staiga apsireiškė?- atsisuko Korbis nujausdamas, kad čia dar ne viskas. 

- Sužinojo ką veikiau Lietuvoje. Kad nupirkau jo tėvo įmonę ir namą. Palikau jį be pinigų šaltinio.

Brolis susiraukė. Apmąstydamas mano žodžius. 

- Bet nieko nepirkai. Nebuvo jokių dokumentų.

- Pirkau. Melitos vardu. - Korbiui dar labiau susiraukus, patikslinau.- Melita parašius įgaliojimą veikti jos vardu. 

- Tai ta mergina- masalas?- brolio akys dar labiau išsiplėtė.- Nori, kad baigtųsi kai Aleksandrai? Juk negalėsi apsaugoti Melitos! Šiandiena tai puikiai parodė. 

Užgesinau cigaretę patrindamas į peleninės kraštą. 

- Apsaugosiu. Nėra ko rūpintis. Ji turi draudimą. Šiandien jos vardu nupirkau žemės sklypą Paryžiuje. 

Korbis tiesiog pasiuto. Išraudonavo visas žengdamas link manęs. Šyptelėjau. Korbio trūkumas tas, kad nematė taip plačiai kaip aš. 

- Perleidai jai dvidešimties milijonų sklypą? Visai išprotėjai! - širdo jis. 

- Pats pirkti negalėjau dėl kilusio skandalo, tai buvo puiki išeitis. Dabar ji paklausi Emiliui, bet ne tiek, kad galėtų nužudyti ar kitaip nuskriausti. Nes jeigu kas nutiks- viskas pereis man. 

- Tu beprotis! - širdo toliau brolis.- Pastatei merginą priešais fronto liniją!

- Viskas bus gerai.- atsistojau pasirąžydamas. Jaučiausi pavargęs, bet miegas vis tiek neėmė.

- O jeigu ji pabėgs? Liksi be nieko. 

Šyptelėjau prisimindamas paskutines dienas. Melitos palankumą man. 

- Niekur ji nebėgs. Išsivešiu į Paryžių ir suteiksiu jai ko ji nori. Saugumą ir šeimą. 

Brolis stipriai suspaudė lūpas. Vis dar reikšdamas nepasitenkinimą. 

- Ir kas tada? Priversi įsimylėti? 

Šyptelėjau. Neabejojau, kad labai stengtis ir nereikės. Jau Melita tirpo mano glėbyje, tereikėjo tik lengvo spustelėjimo ir būčiau užtikrintas, kad ji seks kaip išdresuotas šunytis paskui mane. 

- Sukursim šeimą. Susilauksim greitu metu vaikų. - tariau prieidamas prie terasos krašto ir žvelgdamas į naktį. - Gydytojai tvirtino, kad ji galės greitu metu pastoti. Tik šį kartą prižiūrėsiu ją ir neleisiu daugiau pasikartoti persileidimui. 

- Melita tau ne veislinė kumelė! Ji vos išsikapstė! Jau nekalbu apie emocinę būklę.

Papurčiau galvą negalėdamas patikėti koks mano brolis naivus. Viską darantis vedamas garbės kodekso ir žmogiškų vertybių. Todėl tėvas ir perleido įmones būtent man prieš mirtį. Paskyrė vadovauti žinodamas, kad nesusimausiu. 

- O kaip Leila?- paklausė Korbis.- Kaip ji reaguoja, kad ir liks tavo meilužė. 

- Su Leila susitvarkysiu. Jeigu jos netenkins mano sąlygos- nieko nepadarysi. 

Korbis pradėjo vaikščioti. Nuo vieno terasos galo iki kito. Nervindamas mane savo požiūriu ir noru parodyti kaip turiu gyventi. 

- Kaip tu taip gali elgtis? Būti toks bejausmis?

Kalbos nereikalingos. Jau buvau nusprendęs. Laikyti merginą šalia iki kol bus naudinga ir susilauksiu palikuonio. 

- Linkiu tau, kad viskas atsisuktų prieš tave, broli.- niekaip nerimo Korbis.- Kad pats įsimylėtum. Besąlygiškai. Atsidurtum tos merginos vietoje ir patirtum tai, ką verti ją iškentėti. 

Nesusilaikęs prunkštelėjau. Gailestį ir norą globoti lengva supainioti su meile. Melita- to geriausias pavyzdys. 

- Esi naivus jeigu tiki, kad atėjus laikui galėsi ją paleisti.- numetė brolis žodžius palikdamas mane vieną. 

Žinojau, kad brolis dar ilgai mane plūs visokiais žodžiais. Bet neišduos. Jis- kaip mano nuodėmklausys, tik išrišimo nesuteikia. 

Vėl prisidegiau cigaretę. Surūkiau žvelgdamas į naktį. Mąstydamas, dėliodamas planą. Žinojau, kad Paryžiuje viskas pasikeis. Žinojau, kad pririšiu Melitą prie savęs, kaip tai nutiko ir Aleksei. Vien pagalvojus apie raudonplaukę gražuolę, kurios netekau, sukilo pyktis. Visiems, prisidėjusiems prie jos mirties. Nepaliksiu to. Atkeršysiu visiems ir Melita man padės. Dar nė viena man neatsispyrė. Ji irgi ne išimtis. Nes aš sąžinės neturiu, todėl pasiimsiu ko noriu.