... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Pažadas

Niekaip negalėjau užmigti. Varčiausi lovoje nerasdama patogios pozos. Kamavo įvairios slogios mintys, kurios nedavė ramybės. Buvau taip paskendusi savo apmąstymuose, kad net nepastebėjau kaip įėjo į kambarį Kailas.

- Ar nemoki belstis?- atžagariai tariau atsisėsdama lovoje.

- Beldžiausi, bet tu negirdėjai.

Jis apėjo kambarį ir sustojo prie lovos krašto. Atsisėdau tiesiau, nugara įsiremdama į lovos galvugalį.

- Kodėl nemiegi?- pasiteiravo.

- Nesimiega.

- Kodėl?

Ar jis mane kvaila laiko? Juk pats supranta, dėl kokios priežasties negalėjau rasti ramybės. Sukryžiavau rankas ant krūtinės ir nukreipiau žvilgsnį į priešingą pusę nei stovėjo jisai. 

Kailas sujudėjo. Žengė žingsniu arčiau.  

- Nenorėčiau, kad man trukdytum lėktuve savo knarkimu. Turėsiu padaryti daug darbų jeigu jau ištrūkstu iš šalies kelioms dienoms.

- Aš neknarkiu!- supykau pašokdama iš lovos. – Kaip taip gali sakyti moteriai?

Kailas tik truktelėjo pečiais. Vėl paslėpdamas rankas kelnių kišenėse. Ir tada... Tada suvokiau jo žodžius.

- Lėktuve?- išpūčiau akis iš nuostabos.

- Automobiliu sugaištume per daug laiko. 

- Į Lietuvą?

- Į Lietuvą.- linktelėjo jis galva. Ir šyptelėjo kiek nesmagiai jausdamasis. 

Suspigau iš džiaugsmo. Jausmai užplūdo tokie stipri, taip staiga, kad net pati nepajutau kaip rankomis apsivijau vyro kaklą nuolat jam dėkodama. Jis apkabino mane ranka, tvirčiau laikydamas ir prisitraukdamas arčiau. Įsikniaubiau jam į kaklą, užuosdamas lengvą kvepalų kvapą, o barzdos šereliai kuteno skruostą.

- Aš...- suvokusi ką darau, kad bičiuliaujuosi su priešu, paleidau jo kaklą. – Aš atsiprašau... Man nereikėjo elgtis taip impulsyviai.

Atšokau. Norėjosi gerai sau pliaukštelėti už tokį kvailą elgesį. Ką aš sau maniau? 

- Nesu tau priešas.- vos sujudėjo jo lūpos tariant žodžius.

Sunkiai nurijau seiles. Niekaip negalėdama atitraukti žvilgsnio nuo plonų jo lūpų.

- O dabar eik ilsėtis. – jis žengė atgal truktelėdamas rankoves aukštyn ir apnuogindamas riešus. – Ryte išvažiuojam į oro uostą.

Rankomis apsivijau save bandydama dar labiau nepabloginti padėties. Neleptelėti ar padaryti ko nors, kas galėtų pakeisti jo apsisprendimą. 

- Labanaktis.- ištariau.

Tik tiek tesugebėjau išspausti. O Kailas vos linktelėjo ir išeidamas tyliai užvėrė duris.