... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Šiuolaikinis menas

Po to, kas nutiko per pusryčius, daugiau jo nemačiau. Tą dieną daugiau nenusileidau į apačią bijodama pažvelgti Kailui į akis. Buvo gėda. Dėl savo elgesio. Dėl to, kad pasakiau jam per daug. Kad nebemokėjau civilizuotai bendrauti. Bet... Man nepatiko, kad jis kalba su manim kaip su vaiku. Duodasi viską žinantis ir išmanantis vien todėl, kad vyresnis. Kad daugiau pasiekęs už mane. Kad vyras...

Sekančias dienas irgi buvo panašiai: kai aš nusileisdavau į apačią- Kailas jau būdavo darbe. Ir grįždavo vėlai, dažniausiai jau miegodavau ar girdėdavau tik jo žingsnius koridoriuje. Bet kuo toliau, tuo labiau ėmė nerimas. Artėjo ketvirtadienis. Diena, kai turėjau parskristi namo, bet nebuvo jokių ženklų apie artėjančią kelionę.

Galiausiai nebeištvėriau. Sulaukusi trečiadienio vakaro, jam grįžus ir užsidarius kabinete, tyliai pabeldžiau į duris. Atsakymo nesulaukusi pravėriau duris. Stoviniavau tarpduryje svarstydama ar žengti toliau. Kailas, stovėdamas nugara į mane, kalbėdamas telefonu žvelgė į tamsoje skendintį sodą. Po liemenuotais klasikinio tipo tamsiai mėlynais marškiniais kartas nuo karto įsitempdavo, tai vėl atsipalaiduodavo nugaros raumenys. Juodos kostiuminės kelnės išryškino jo siaurus klubus ir ilgas kojas. Pastebėjau, kad jis apsikirpo. Pasitrumpino plaukus, bet palikdamas taip pat žaismingai sušiauštus viršugalvyje.

Nusisukau. Išvaduodama save nuo minčių apie gražią išvaizdą. Raminau ir teisinau save, kad net demonai senoviniuose raštuose buvo vaizduojami kaip gražūs ir patrauklūs sutvėrimai. Slėpdami savo blogąsias savybes po traukiančia dėmesį išvaizda. Tad sutelkiau dėmesį į paveikslą. Priešais Kailo stalą ant sienos kabančią drobę, kurioje tebuvo tik aptaškytos dažais dėmės. Iš dar keli brūkštelėjimai teptuku paliekant riebius ruožus.Priėjau arčiau. Nagu pagramdžiau dažus svarstydama, kad gal čia Danielės, kai buvo maža, kūrinys. Ji itin meniška asmenybė, nuolat piešė ar darė įvairias apyrankes. Tad gal čia dovana dėdei? Bet ne. Kampe puikavosi autoriaus parašas patvirtinantis autentiškumą. Pakreipiau galvą į šoną, bet ir pasikeitusia perspektyva nieko neįžvelgiau. Jokios paveikslo prasmės.

- Patinka menas?- išgirdau žodžius visai šalia ausies.

Krūptelėdama atsisukau. Kailas stovėjo visai arti, vos per kelis centimetrus ir smalsiai mane stebėjo.

- O čia menas?

- Menas. Ir labai brangus.

Juodos akys nukrypo į paveikslą. Ar irgi ten pat žvelgiau. Nesusilaikiusi suraukiau nosį. Tai pralinksmino Kailą. Jis prajuko uždėdamas delną man ant nugaros.

- Nepatinka?- pasiteiravo. 

Jo delnas degino odą. Vos sujudėjau. Bent jau tiek, kad jis manęs daugiau nebeliestų.

- Tai labiau primena trimečio tepliones. Ar... Ar tai Danielės paveikslas?

- Kodėl taip manai?- jis pasuko galvą į mane.

- Nes sakei, kad jis brangus.

Jis vėl šyptelėjo. Veidas tapo jaunesnis ir švelnesnių bruožų.

- Brangus finansine prasme. Pirktas vienoje iš galerijų Paryžiuje.

- O ką jis vaizduoja?

Kailas suraukė antakius. Palinko arčiau drobės bandydamas įžvelgti piešinio esmę. Šį kartą jau nusijuokiau aš.

- Net pats nežinai.- pastebėjau.

- Net neįsivaizduoju kas tai galėtų būti.  

- Tai kodėl pirkai?- toliau domėjausi, nors... Nors viduje pradėjau mėgautis maloniu ir neįpareigojančiu pokalbiu.

- Nes tai investicija. Autorius labai perspektyvus.

- Tuomet tave apgavo.- nesusilaikiau dar kartą paskatindama jį nusijuokti.- Tokių terlionių tau galiu pripiešti visą krūvą.

- Bet tie potepiai...- krizendamas tarė jis. – Lyg...

Kailas nutilo ieškodamas žodžių apibūdinti keverzonei.

- Nešvaraus teptuko nuvalymas?

Jis vėl nusijuokė. Kimiai, lengvai kilstelėjęs smakrą.

- Bet buvo vertas pinigų. Vien žiūrint į tave, kaip raukai prieš jį nosį, atperka visus pinigus. Nors, kai dabar geriau įsižiūrėjau, paveikslas primena tave.

- Mane?- nusistebiu.- Kodėl?

- Paveikslas vadinasi "Anarchija"- ištarė jo lūpos. 

Ir vėl jis mane palietė. Pirštu perbraukė nosies linkį. Švelniai ir žaismingai. Atsitraukėme abu. Atšokome vienas nuo kito it nuplikinti. Kailas susikišo rankas į kelnių kišenes ir surimtėjo.

- Ko nors norėjai?

Ir ta maloni aura, mandagaus pokalbio sukelti švelnūs potyriai, staiga išsisklaidė. Primindami tikrąją priežastį, kodėl stovėjau prieš jį.

- Norėjau... Norėjau paklausti dėl rytojaus.

- Rytojaus?- jis lengvai suraukė antakius.

- Kelionės į Lietuvą.- priminiau.

Kailas užsimerkė ir nunarinęs galvą pasitrynė ranka smilkinį. Supratau ką tai reiškė. Jokios kelionės nebus.

- Visai buvau pamiršęs. Turiu svarbų projektą ir išgaravo tai iš galvos. – man tik linktelėjus galvą, jis žengė link manęs uždėdamas rankas ant pečių.- Melita, tikrai pamiršau.

- Viskas gerai.- tariau ir net išspaudžiau apgailėtiną šypseną, nors gerai tikrai nesijaučiau. Visas šias dienas gyvenau tik mintimi apie grįžimą namo.

Pasisukau eiti, bet prie durų sustojau. Įsitvėriau rankenos ir atsisukau.

- Ar viskas dėl to, kad tą rytą susipykome? Čia- mano bausmė, kad nesutikau su tavo nuomone?

- Tai ne...- bandė jis sakyti.

- Negali taip elgtis! Negali pažadėti ir pamiršti apie pažadą. Man ta kelionė daug reiškia! Juk tu mane išplėšei ir išvežei iš šalies, tad būtų gražu, kad nežadėtum to, ko negali ir nenori tesėti.

Jam neleidau įsiterpti. Išsakiau viską ką galvojau ir išeidama trenkiau durimis. Taip nesąžininga. Aš tikrai to nenusipelniau.