... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Laikrodukas

Po parduotuves vaikščiojome kelias valandas, o mano aukštakulniai atėmė paskutines dar likusias jėgas. Maudė kojas, o padų praktiškai nejaučiau. Mama rankos mostu parodė, kad eina į kitą parduotuvę. Prisėdusi ant suoliuko ir nebeužtenkant jėgų pakilti, pamojau ranka, kad manęs nelauktų. Solidus amžius jos nė kiek nepaveikė ir ši moteriškė buvo kupina jėgų.

- Labas.- išgirdau, o mane užkalbinęs vaikinas prisėdo greta.

- Labas. – atsakiau sutrikusi ir bandydama prisiminti, ar buvome pažįstami.

- Aš Karolis.- jis ištiesė man ranką. Pirma ją paspaudžiau prieš pagalvodama, kad to daryti geriau nereikėjo.

- Gal galiu tave pakviesti kavos? – žaismingas bei užtikrintas savo jėgomis vaikinas priartėjo pasislinkdamas dar per colį arčiau.

Žvilgtelėjau į Luką. Šis, stovėdamas netoliese, gaudė kiekvieną žodį, nors ir jų nesuprasdamas.

- Ne. – papurčiau galvą daugiau Lukui nei Karoliui.

- Arbatos?- nepasidavė vaikinas.

Šis taip maloniai nusišypsojo, truputį palinkęs į priekį ir pakreipęs galvą, kad nesusilaikiau ir aš. Bet atsakydama į pasiūlymą vistiek neigiamai papurčiau galvą.

- Vandens?

- Ne.

- Telefono numerio?

Lukas sujudėjo. Piktu žvilgsniu verdamas vaikiną ir gindamas savo boso nuosavybę. Taip. Nuosavybė. Tokia ir pasijaučiau.

- Geriau tiesiog eik.- paraginau Karolį matant, kad Lukui trūko kantrybė. – Aš rimtai.

- Kodėl tokia pikta?- mestelėjo legendinę frazę vaikinas suirzdamas. Ranką permesdamas per suolo atlošą man už nugaros, grėsmingai palinko artyn.

Nespėjau net suvokti, kai Lukas jau stovėjo greta.

- Kas nepatinka?- paklausė Karolis lietuviškai, bet supratęs apsauginio kitatautiškumą, palydėjo anglišku keiksmažodžiu.

Lukas iškart atsistojo į kovinę padėtį. O ir mane kalbinęs vaikinas nerodė meilės užsieniečiams. Plūsdamas visais įmanomais ir žinomais angliškais bei rusiškais žodžiais, rizikavo savo sveikata ir dantimis.

- Lukai, einam. – paraginau, bandydama įkalbėti nesivelti į konfliktą, bet šis nesitraukė. Leidosi provokuojamas ir toliau.- Lukai?

Aplink pradėjo buriuotis kiti prekybos centro lankytojai susidomėję reginiu. Degiau iš gėdos. Jeigu nebūtų tiek liudytojų, pati Luką būčiau nudėjusi savomis rankomis.

- Manykis kaip nori.- šnypštelėjau atsistodama ir nukaukšėdama tolyn. Bandydama išlaikyti aukštai pakeltą galvą ir likusį lašą orumo.

Lukas, nebeturėdamas iš ko rinktis, turėjo sekti paskui mane. O aš net kunkuliavau iš pykčio. Rodos, kad visi žiūrėjo tik į mane šnabždėdami ir apkalbinėdami. Ir viskas tik vardan perdėto nepasitikėjimo manimi ir liguisto kontroliavimo jausmo. Įžengusi į parduotuvę, kurioje paskutinį sykį mačiau pradingstant įmotę, sugriebiau atsekusiam it šuniukui Lukui už rankos nusitempdama tarp drabužių lentynų.

- Daugiau niekada neveik savavališkai.- pratrūkau.- Nesikišk, kur tau nereikia kol pati nepaprašau.

- Man buvo liepta...

- Mane saugoti, o ne stumti į pavojų, kurį pats ir sukeli.- užbaigiau už jį. – Ir daugiau nelįsk man į akis kol tau neduosiu leidimo. Kitaip pasirūpinsiu pati, kad būtum atleistas.