VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

Prologas

Žinojau, kad nuo šių padarų nepabėgsiu. Bet vis tiek, tas nenumaldomas noras išlikti gyvai ir viltis, kad gal pavyks, privertė mane bėgti taip greitai, kaip dar niekada nesu bėgusi. Jutau kaip ima dilgti kojos, o šoną taip skaudėjo, kad atrodė, jog man kažkas suvarė durklą į jį. Bet žinojau, kad negaliu sustoti. Negaliu net prilėtinti, nes kitaip jis mane pavys ir užmuš.

Kovojau su noru sustoti ir pažiūrėti, ar jis vis dar mane seka. Jo žingsnių ir alsavimo už savęs nebegirdėjau, bet žinojau, kad jis tik bando sudaryti man įspūdį, jog jo jau nebėra, kad man sustojus galėtų mane užpulti.

Nuo deguonies stygiaus man pradėjo suktis galvą. Medžių šakos draskė visą kūną, o pilnatis neleido niekur pasislėpti. Bandžiau gyliau įkvėpti, bet tada mano kojos susipynė ir aš išsitiesiau visu ūgiu tiesiai ant šaltos, šlapios žemės. Norėjau stotis, toliau bėgti, bet tik man atsiklaupus ir įrėmus rankas į žemę, taip besistengiant pakelti save, išgirdau garsą panašų į urzgėjimą. Pajutau, kad kažkas prieš mane stovi, mačiau to padaro batus. Bijojau pakelti galvą ir supratau, kad dabar greičiausiai tiksi paskutinės mano gyvenimo minutės.

Kadangi šis padaras užklupo mane visai netikėtai tai vis maniau, kad gal tai yra vienas iš būsimų medžiotojų išbandymų. Aš meldžiau Dievo, kad tai būtų tik išbandymas, nes buvo nesuvokiama, kad šiandien galėtų būti ta diena, kai mirsiu.

Padaras pritupė prie manęs ir šalia mano rankos nukrito didžiulė juoda pluksna. Jutau kaip būtybės ranka linksta man prie veido ir jo pajuodę pirštai paliečia mano smakrą. Nors ir kaip stengiausi laikytis, bet vis tiek kelios ašaros nubirėjo mano skruostų ir nukrito į miško paklotę, kurią sudarė samanos ir jau prandedantys pūti medžių lapai. Jutau kaip ima šalti visas kūnas, nes buvau tik su pižaminiais šortais ir trumpomis rankovėmis bliuskute. Bet dar nebuvo aišku, ar tikrai nuo vėsaus oro, ar nuo artėjančios mirties aš drebėjau.

Būtybės šalti pirštai kilstelėjo mano smakrą ir tada aš išvydau jo akis. Jos buvo visos baltos, nesimatė nei vyzdžio, nei rainelės, o veidą vagojo iššokusios juodos venos.

- Aminata, - jis sušnibždėjo mano vardą ir pradėjau dar labiau drebėti, nes buvo sunku susigaudyti iš kur jis gali žinoti mane.

Meldžiau dabar visų, kad tai tebūtų tik išbandymas ir tuoj pat pasirodytų mano tėvas ir patraukęs padarą nuo manęs pasakytų, kad neišlaikiau išbandymo.

- Išgydyk mane ir paliksiu tave gyva, - jo balsas buvo be emocijų ir tada supratau - jis skaito mano mintis arba greičiausiai geba matyti žmogaus prisiminimus.

Esu mačiusi tokias akis pas raganas, kai jos bandydavo pamatyti ateitį, mintis, prisiminus. Šis padaras tikrai nebuvo raganius, bet sprendžiant iš didelių juodų sparnų tai buvo diaras su dovana. Nedaugelis diarų turėjo dar kokių papildomų gebėjimų, bet jei turėdavo tai šitie būdavo vieni iš pavojingiausių.

Staiga baimę pakeitė drąsa ir aš atšokau nuo diaro ir pastebėjusi pagalį griebiau jį. Užsimojusi norėjau trenkti padarui, bet jis ranka sustabdė jį ir jau ruošėsi pulti mane, bet staiga pasigirdus šūviui, jis sustojo. Tada jo galvą kažkas nukirto ir taip aptaškė mane krauju. Diaro kūnas sukrito palei mano kojas ir pamačiau stovintį savo tėvą su kruvina katana rankose.

- Išlaikei išbandymą. Laikas tau vykti į akademiją, - tėvo balsas buvo griežtas ir šaltas.

Jis apsisuko ir su visa kruvina katana nuėjo. Negalėjau patikėti, kas ką tik įvyko, tad neatlaikiusi kritau ant žemės ir žiūrėdama į žvaigždėtą dangų stengiausi nurimti.