VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XXXII

Stovėjau vėsioje patalpoje. Aplink save nieko nemačiau, tik tamsą. Tačiau kažkur tolumoje galėjau girdėti triukšmą panašų į šūkavimus. Įsiklaususi įsitikinau, jog tai žmonių balsai, todėl lėtai žengiau triukšmo link. Netikėtai užkarda skyrusi mane ir žmones, pakilo ir pro ją plustelėjo šilumą ir didžiulis šviesos pliūpsnis. Nuo tokios ryškios šviesos prisimerkiau, bet ir toliau žengiau žingsnį po žingsnio. Žmonės šaukė lyg pašėlę.

Galiausiai po truputį apsipratusi su šviesa, atmerkiau akis ir negalėjau patikėti savo akimis. Buvau koliziejaus viduje. Aplink mane sėdėjo daugybę žmonių ir jie visi skandavo vieną vienintelį žodį: ,,Žudyk!". Mano kūnų perbėgo tūkstantis šiurpuliukų. Jutau, jog kažkas netrukus nutiks blogo. Pažvelgiau į savo rankas ir išvydau, jog vienoje rankoje laikiau lanką, o kitoje strėlę.

Nežinau, kas man užėjo, bet negalėdama savęs suvaldyti kilstelėjau lanką ir įtempiau strėlę. Nusitaikiau. Prieš save išvydau keliomis eilėmis surikiuotus žmones. Tačiau tai buvo net ne žmonės, o mitinės būtybės, kuriuos kažkada buvau sutikusi. Pačiame priekyje prieš mane buvo angelas, kurio nupjautų sparnų randą nešiojausi ant nugaros. Šalia jo klupėjo Sailas, po jo sulaukėjęs diaras, kurį turėjau nužudyti, jog patekčiau į akademiją, Mariana, Atėnė, Adrianas, Julianas, Daneiris ir Devonas. Jie visi klupėjo, jų drabužiai ir veidai buvo kruvini, o rankos surištos.

- Šauk, Aminata. Nedaryk gėdos savo šeimai, - šone manęs stovėjo mano tėvas. Jis stebėjo mane nuožmiomis mėlynomis akimis, veidas buvo perkreiptas pykčio, o rankos sudėtos už nugaros.

Labai puikiai supratau, kas vyksta. Ne pirmąkart man tai jau vyko, todėl žinojau, ką daryti. Nors ir stovėjau nusitaikiusi į angelą, bet nusisukau ir iššoviau į šone stovinčią merginą. Užsimerkiau ir po to sekė dar keli šūviai, o galiausiai nusprendusi, jog gana, atsimerkiau. Mačiau, jog mergina buvo parklupusi ant kelių ir garsiai alsavo nuleidusi galvą ir žvelgdama į smėlėtą žemės pagrindą.

- Dar ne viskas. O gal šįkart pagailėsi manęs? - mergina išspjovė ant žemės seiles susimaišiusias su krauju ir pakėlė galvą. Sutikau savąs rudas akis. Jos buvo perkreiptos pykčiu. Antroji aš šiaip ne taip pakilo nuo žemės, jog galėčiau puikiai matyti jos kūne įsmigusias mano pačios iššautas strėlės.

Pasukau galvą į kitą šoną, kuriame stovėjo mano tėvas. Jis buvo pyktesnis nei prieš tai ir vis kraipė galvą. Nukreipiau žvilgsnį į priešais klupančias būtybes ir išvydau, jog daugelis iš jų jau buvau laisvi, tačiau dauguma vis dar buvo surišti. Tarp jų Devonas, Adrianas, Julianas, Atėnė ir Daneiris.

- Atsiprašau, - ir vėl nusitaikiau į savo kloną. - Atsiprašau, - pakartojau dar kartą ir labai puikiai supratau, kad atsiprašinėju pati savęs. Mano antroji aš tik užsimerkė ir aš vėl ėmiau šaudyti strėles į savo pačios kūną.

                             *****

Prabudau išpilta prakaito ir iš to netikėtumo net atsisėdau. Garsiai alsavau ir akimirkai mane apėmė panika, nes neatpažinau vietos, kurioje miegojau. Pajutusi, kad miegu ne viena, pažvelgiau į kitą lovos puse ir joje išvydau gulinti vaikiną. Šis buvo atmerkęs pilkas akis ir iškart į jas pažvelgusi prisiminiau viską. Dvarą. Persikėlimą į praeitį. Kateriną De Vil. Adrianą - mano vyrą.

- Košmaras?

Nieko jam neatsakiau. Tik prisitraukiau kelėnus prie krūtinės. Tas sapnas vėl mane aplankė. Jis man taip dažnai sapnuodavosi, tačiau vis tiek kiekvienąkart iš po jo pabudus mane apimdavo tokia pati baimė.

- Ko tu vis atsiprašinėjai? - šįkart Adrianas taip pat pakilo iš lovos ir prisėdo, tačiau buvo daug toliau nuo manęs, nes ši lova buvo milžiniška. Net nejutau, jog kažkas šalia manęs miega.

- Niekieno.

Jutau Adriano žvilgsnį, tačiau neišdrįsau atsisukti. Užsimerkiau. Svarsčiau, kas būtų buve, jei šįkart būčiau nušovusi ką nors iš būtybių, o ne save. Žinojau, kad nežudydama kitų būtybių, ėjau pati prieš savo prigimtį.  Giminę. Šeimą.

- Turėtų būti sunku būti De Vil ir bičuliautis su antgamtiniais padarais.

- Tu net neįsivaizduoji.

- Svarbu tinkamais momentais būk De Vil ir išgyvensi viską, - jo žodžiai atitraukė mane nuo sapno. - Ir svarbiausia, susitikus su savo tėvu po šios kelionės - meluok.

Nesumojau, ką jam iškart atsakyti, bet jis kaip visada ir nelaukė iš manęs atsakymo. Staiga netikėtai jis pasilenkė prie lovos krašto ir nuo grindų pakėlęs kažką dar paturėjo rankoje, o po to numetęs tą daiktą priartėjo arčiau manęs.

- Duok kairę ranką, - iš pradžių spoksojau į Adrianą bejausmiu žvilgsniu ir nelabai norėjau jam paklusti. - Nebūk vaikas, Aminata, - pirmąkart jis pavadino mane ne mergaite, o vardu. Šiaip ne taip atitraukiau suragėjusią ranką nuo kelėno ir padaviau ją jam. Šaltis nuo jo pirštų smelkėsi į mano rankos kaulelius. Adrianas ant mano bevardžio piršto užmovė žiedą. Išplėčiau akis. - Bus įtikimiau.

Iškėliau ranką su žiedu akių lygmenyje, jog galėčiau apžiūrėti geriau. Tai buvo plonas, raitytas, aiškiai moteriškas žiedas, kurio viduryje buvo įtaisytas mėlynas nedidelis akmenukas.

- Jis labau gražus.

- Jis buvo mano mamos.

- Tada saugosi jį kaip savo akį ir iškart kaip tik grįšim į dabartį - grąžinsiu, - pažvelgiau į Adrianą ir pastebėjau, jog šio akys jau seniai buvo nukreiptos į mane. Jis šyptelėjo, tačiau šis šyptelėjimas buvo kitoks nei jo įprasti šypsiai. Šįkart jis buvo nuoširdus ir tikras.

                            *****

Vėl susiradusi vonios kambarį, jame persirengiau Katerinos man duotais drabužiais. Tai buvo tamsiai mėlynos spalvos suknelė ilgomis rankovėmis ir be korseto. Išėjusi iš vonios, išvydau koridoriuje stovinėjančius Julianą ir Devoną. Nudžiugau, nes nuo vakar vakaro taip ir daugiau su jais nebesimatėme.

- Ko laukiat? Kur Adrianas? - vos priėjusi prie jų, apipuoliau juos klausimais.

- Jis vis dar savo kambaryje... - Devonas atsisukęs į mane nutilo, - Am... Kaip miegojai naktį? - juodaplaukis nužvelgė mane.

-Gerai. Lova didžiulė, - nedrąsiai atsakiau, bet jutau įdėmų Juliano žvilgsnį stebint mus. Žvelgdama į Devoną iškart prisiminiau jo buvusią mylimąją Mariną.

-  Tai puiku, - mūsų pokalbio tikrai nebuvo galima pavadinti sklandžiu.

- Eime, - išėjęs iš vienų šiame koridoriuje esančių durų, Adrianas apsižvalgė ir pamatęs mus pakvietė. Dar su Devonu susižvalgę, abu nuleidome akis ir nieko nelaukdami, priėjome prie Adriano. - Kiekvienas nepamirškime savo rolių ir ko čia atvykome.

Prie mūsų neužilgo prisistatė tarnaitė ir nurodė kelią į valgomąjį. Įžengia į jį, iškart pastebėjome jame stovint Katerina su šviesiaplaukiu vyru.

- Štai ir mano svečiai, - Katerina atsisukus į mus nusišypsojo. - Nikolai Alarai, tai Šarlotė Kuper , prapuolusi mano giminaitė medžiotoja apie kuria pasakojau, o tai jos vyras Johanas ir jo broliai Sebastianas ir Julianas Kuperiai. - Katerinai mus pristačius, šviesiaplaukis paėmęs mano ranką pasilenkė ir ją pabučiavo žiūrėdamas man akis. - Jis man padėjo suorganizuoti šią medžioklę ir surinko žmonių.

- Visada malonu susipažinti su kitais medžiotojais, - Nikolas Alaras nusišypsojo ir iškart dingtelėjo, jog ši šypsena man jau buvo matyta. Ji buvo labai panaši į Otelo šypseną. Ta pati plati, atidengianti visus dantis apsukri ir visus kerinti šypsena.

- Mums taip pat, - Adrianas paspausdamas ranką Nikolui, atsakė už mus visus.

- Prisėskime visi. Turime pasistiprinti prieš laukiančią didingą feniksų medžioklę.

Išgirdusi žodžius ,,feniksų medžioklę", jutau, kaip skrandis susitraukia. Niekada nebuvo man tekę vykti į medžioklę, nes tėvas visada kartojo, jog esu tam nepasiruošusi ir jis buvo teisus. Tikrai nebuvau tam pasiruošusi ir tuo labiau dabar taip pat nesijaučiau pasirengusi atimti gyvybę antgamtiniai būtybei.