VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XV

Otelas išsivedė mane iš salės ir pasuko koridoriaus link, kuriame dar nei kart nebuvau buvusi. Paėjusi ilgu koridoriu, pačiame jo gale buvo durys, kurias pravėrus patekome į dar vieną koridorių, kuriame iš abiejų šonų buvo langai ir pro vieną pusę matėsi miškas, o kitoje lauko sodas, kuriame dar nei karto nebuvo tekę būti. Ši pastato dalis buvo panaši į tiltą, kuris jungia vieną akademijos pastato dalį su kita. Staiga man paklausus Otelo, kur mes einame, jis sustojo ir pasisukęs į mane nužvelgė.

- Belatoro kariai nori su tavimi pakalbėti, - mano širdis ėmė beprotiškai daužytis. Mažiausiai ko norėjau tai, jog jie kalbėtų su manim, nors ir žinojau, kad nesu nusikaltusi. - Jie nori tave apklausti ir išgirsti iš tavęs apie tai, kas nutiko tą vakarą, kai gydei Madeleiną Demar. Bet nebijok, viskas bus gerai, - Otelas pakėlė ranką ir užkišo iš mano laisvai supintų plaukų išsprūdusią sruogą man už ausies. - Aš būsiu šalia, - ir švelniai šyptelėjęs paragino mane vėl eiti.

Nežinau kas tai per gestas buvo, bet pamiršau net apie tai, jog turėsiu pokalbį su Belatoro kariais. Per kūną nubėgo milijonas šiurpuliukų ir jaučiausi visai sutrikusi. Nuraminti Otelas manęs nenuramino, bet mintis tikrai atitraukė.

Galiausiai mums priėjus prie vienų iš čia esančių durų, Alaras atvėrė jas ir leido man pirmai įeiti. Vos tik įėjusi išvydau į suolą atsirėmusį jau matytą vaikiną su randu ir merginą supintais šviesiais plaukais iš Belatoro akademijos. Jie abu staiga atsisuko į mus. Sustojau. Vaikinas buvo labai aukštas, tvirto sudėjimo ir plačių pečių, o mergina taip pat buvo aukšta, bet žemesnė už vaikiną. Ji buvo liekna, tačiau tvirta ilgų kojų blondinė. Otelas palietęs mano nugarą švelniai stumtelėjo į priekį ir parodė į pastatytą kėdę. Nedrąsiai prisėdau ant jos. Jaučiausi labai nejaukiai, o paruošta kėdė suteikė dar didesnės baimės.

- Tai štai ką jūs čia sumąstėt, - mergina supykusi garsiai kreipėsi į vaikiną su randu. Šis atitraukęs žvilgsnį nuo manęs pažvelgė į merginą. - Tu juk žinai, kad jos negalima apklausti.

- Jei ji neturi ko slėpti tai jai nebus ir pagrindo nepasakoti mums to, kas ten įvyko, - jo balsas priešingai nei merginos skambėjo ramiai. Mergina atrodo įtūžo dar labiau.

- De Vilai visada turi ką slėpti, - pabrėždama mano pavardę blondinė atsisukusi niekinamai pažvelgė į mane. Jei ji manė, kad tai kažkaip mane įžeis tai labai klydo. Ji ne pirma ir ne paskutinė, kuri niekino De Vilus ir žiūrėdavo į niekinamu žvilgsniu dėl nešiojamos pavardės.

- Alicija, jei negali būti šališka tai nemanau, kad išvis tada turėtum čia būti.

- Tu nori, kad aš išeičiau? - vaikinas nieko neatsakė.

- Aš noriu, kad tu išeitum, - staiga prabilęs Alaras, kuris visą šį laiką prastovėjo tyliai kampe, privertė merginą atsigręžti į jį. Ji jau žiojosi kažką sakyti, kai blondinas ją nutraukė. - Ir žinai, kad turiu pilną teisę tau vadovauti.

Mergina nutilusi ir daugiau nieko netarusi visus mus tris apžvelgė piktu žvilgsniu ir išlėkė iš klasės. Net nežinojau ką ir galvoti dėl tokios situacijos, nes nelabai ir supratau dėl ko kilo visas šis triukšmas. Jai išėjus vaikinas su randu pasiėmęs kėdę pasistatė ją priešais mane taip, jog atlošas būtų atsuktas į mane ir atsisėdęs susidėjo rankas ant atlošo.

Dabar vaikiną galėjau apžiūrėti daug geriau. Jo oda buvo šiek tiek tamsesnė, plaukai buvo tamsiai rudi ir sukelti į viršų, o šonai šiek tiek praskusti. Veidas buvo labai dailių bruožų: išsišovę skruostikauliai, putlios lūpos, rimtos nuožmios pilkos akys. Net randas negalėjo paslėpti šio dailaus veido.

Pažvelgiau į jo emblemą ant kurios buvo nupieštas sidabrinis drakonas apsivijęs kardą. Virš emblemos, pasvirusiu raštu buvo išsiuvinėti žodžiai ,,Belatoro akademija''. O po emblema puikavosi sidabriniam raidėm išsiuvinėta pavardė: Bleikas. Galėjau prisiekti, kad šitą pavardę girdėjau jau ne kartą.