VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XLI

Gale šios dalies bus pokalbis parašytas demonų kalba. Kad suprasti, ką parašiau, reikės skaityti žodžius iš kitos pusės. :)

-Kur… - vos neištariau vaikinų tikrųjų vardų prieš Kateriną. Mano kvėpavimas ėmė trukčioti, galvoje sukosi baisios mintys, rankos nevalingai drebėjo.

- Nežinau. Mus užpuolė drakonas ir išžudė dalį mūsų. Johanas, Julianas ir Sebastianas tikriausiai atsiskyrė nuo mūsų, nes tarp žuvusiųjų jų neradome. Esu įsitikinusi, jog jie ieško tavęs. Beje, kur tu buvai dingusi? Mes manėme, kad tu nebegyva. Kas tavo kaktai? - Katerina atrodė nuoširdžiai sujaudinta.

- Netyčia atsiskyrusi nukritau nuo šlaito ir susitrenkusi galvą netekau sąmonės. Man viskas gerai. Tačiau jums reikia dingti iš čia, o man reikia surasti… - akimirkai nutylau, jog vėl nesumaišyčiau vardų, - savo vyrą ir jo brolius.

- Manau, kad turėtume grįžti. Ir taip daug netekome. Grįžę prie karietų iššausime signalinę raketą, - Nikolas Alaras priėjo prie mūsų.

- Bet… - ir man nespėjus baigti sakinio išgirdau visai netoli drakono riaumojimą. Sustingau. Jis jau čia. - Grįžkite prie karietų, o aš pati juos surasiu, - ir nieko nelaukdama nubėgau link garso link.

Bėgau visiškai nekreipdama į medžių šakas braižančias man veidą. Kojos pynėsi dėl ilgos suknelės ir išsiraizgiusių palei žemę medžių ir krūmų šaknų. Drakonas vėl suriaumojo tik šįkart daug garsiau. Įlindau į tankų krūmyną, kuris prilėtino mano greitį. Šiaip ne taip prasibrovusi išlindau į atvirą laukymę. Tarp ilgos žolės čia buvo įstrigę daugybė rusvų sakuros žiedų, taip nudažydami šią pievą rožine spalva.

Staiga mano akys užgaudė trys stovinčius siluetus. Juos išvydus nuo širdies nukrito didžiulis akmuo, kuris ėmė slėgti nuo tos akimirkos, kai sužinojau, kad tarp medžiotojų grupės jų nėra. Juliano ir Devono veidai buvo persmelkti skausmo, o Adriano perkreiptas pykčio. Taip pat jie visi buvo permirkę krauju, o labiausiai Adrianas. Vaikinų akys užkliuvo už manęs ir jų veiduose išvydau nuostabą. Jutau, jog akys prisipildo ašarų. Greitu žingsniu ėmiau artėti prie jų. Gyvenime dar taip nesidžiaugiau matydama juos visus tris.

- Aminata, - man jau būnant netoli Devonas ištarė ir ėmė prie manęs greičiau artėti nei likusieji vaikinai, kai staiga Adrianas užlindo už jo. Šis greitai priartėjęs prie manęs įtraukė į glėbį.

- Buvau jau tikrai įsitikinęs, kad tu negyva, - šaltu balsu tai ištaręs, Adrianas šiek tiek atsitraukė nuo manęs, tačiau vis dar neatitraukė rankų nuo mano liemens. Staiga jis kilstelėjo vieną ranką ir uždėjęs ją ant mano skruosto pasilenkė ir pabučiavo mane. Sustingau. Jo lūpos buvo ledinės. Nuo jų visą mano kūną sustingdė šaltis, tad sustirau ne tik dėl jo veiksmo, bet ir dėl šalčio. Šis galiausiai atsitraukė ir į ausį sušnabždėjo:

- Katerina už tavęs, - ir lyg su jo žodžiais už jo nugaros išvydau pievoje gulintį drakoną. Šis buvo atmerkęs akis ir stikliniu žvilgsniu žvelgė kažkur į dangų. Jo veidas buvo kruvinas kaip ir visas jo kūnas. Sparnai išskleisti, suplėšyti ir kruvini. Jo krūtinėje, ties širdies puse, žiojosi didžiulė skylė, o rankoje jis laikė kažką kruvino. Visur buvo pilna kraujo. Dabar pieva buvo ne tik nudažyta sakurų rusvais žiedais, tačiau ir drakono ryškiai raudonu krauju. Drakonas gulėjo negyvas, o kruvinas Devonas, Adrianas ir Julianas rodė, kad tai jų darbas.

                                       *****

- Negaliu patikėti, kad jūs jį nužudėt, - nežinau kelintą kartą sėdėdama ant lovos pakartojau tai vaikinams. Žvelgiau į žemę ir iš galvos nekrito negyvo drakono vaizdas, kurį dar visai neseniai mačiau gyvą.