VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XXXV

Pirmą dalyką, kurį pajutau prabudusi, buvo dilgčiojimas nugaros apačioje. Suinksčiusi iš skausmo bandžiau pasijudinti, bet kūnas buvo lyg surakintas. Lėtai pramerkiau akis ir prieš save išvydau baltą patalinę ir padėtą savo ranką ant jos. Pirštais spustelėjau užtiesalą lyg norėdama įsitikinti, kad galiu valdyti savo kūną.

Gulėjau labai patogioje padėtyje ant pilvo ir nelabai norėjau keltis. Taip gulėdama jaučiausi ramiai ir atsipalaidavusi, todėl nenorėjau, jog tas jausmas pranyktų. Tačiau sužinojusi, jog galiu valdyti savo ranką, supratau, jog privalėjau įsitikinti ar ir visas kūnas vis dar priklauso man. Lėtai prisitraukiau ištiestą ranką prie savęs ir abi rankas atrėmusi į lovos pagrindą, pabandžiau atsikelti. Nustebau, nes tai padaryti pavyko ganėtinai lengvai.

Šiek tiek jau greitesniais judesiais atsisėdau nuleisdama kojas ant žemės. Iš pradžių spoksojau tik į žemę, nes atsisėdusi iškart pasijaučiau labai prastai. Atrodė, jog būčiau peršalus ir pasireiškė dalis būdingų simptomų: galvos ir kūno skausmai, prasta savijauta, nuovargis ir net buvau įsitikinusi, kad turiu temperatūros.

Šiaip ne taip apsižvalgiau aplink ir supratau, kad esu savo laikinam miegamajam De Vilu dvare. Tada iškart prisiminiau, jog paskutinis vaizdas, kurį mačiau tai buvo feniksas.

Nors ir kaip buvo silpna, bet vis tiek šiaip ne taip atsistojau ir priėjau prie didžiulio kambaryje esančio veidrodžio. Pasisukau į jį nugara ir išvydau, jog mano suknelė buvo prapjauta ties liemeniu ir į viršų sulyg raiščiukais. Atitraukusi medžiagos lopynėlį išvydau, jog mano nugaros apačia buvo apsukta bintu ir iš po jo į viršų kilo tamsios linijos, primenančios medžių šakas. Jos vagojo mano nugarą vos ne iki pat mano sparnų rando.

Staiga durys atsivėrė ir greitai paleidusi medžiagos skiautę, pasisukau į duris. Pro jas mano nuostabai įėjo Devonas, nešinas padėklu.

- Ką čia darai?

- Atėjau pas tave. Matau, kad tu jau pabudusi ir tikriausiai savo žaizdą jau spėjai pamatyti, - vaikinas padėjo padėklą ant vienos iš spintelių esančių kambaryje. - Ar bent prisimeni kas įvyko?

Akimirkai nusikėliau į paskutinius įvykius, kuriuos prisimenu. Atsiminiau tiek kelionę, tiek kovą tarp medžiotojų ir didžiulių mitinių paukščių ir feniksą, kurio plunksną gavau iš jo paties.

- Taip, prisimenu.

Stebėjau Devoną. Šis išsitraukė iš kišenės nedidelį buteliuką pilna mažų žalių lapelių. Dalį jų supylė į stiklinę ir po to užpylė indelyje esančiu vandeniu. Spėjant iš aprasotos stiklinės ir garų, vanduo buvo karštas, tačiau vos vandeniui palietus lapelius, į viršų plustelėjo didelis garų debesys.

- Kas tai? - susidomėjusi ir iš šono stebėdama visą procesą, paklausiau Devono.

- Tai išdžiovintos undinių gėlės. Labai galingas augalas, turintis savyje daugybę gydomų savybių. Padės nuimti karštį ir kūno skausmus. Išgerk iki galo, - Devonas ištiesė ranką su stikline ir ją paėmusi tikėjausi įkaitusios stiklinės, tačiau ši buvo šalta. Skystis su jame plaukiojančiais lapeliais turėjo malonų nepažįstamą kvapą. Užsivertusi stiklinę, išgėriau viską vienu gurkšniu. - Šiek tiek užtruks, kol suveiks.

Grąžinau Devonui stiklinę. Jutau kaip į skrandį pakliuvęs turinys šiek tiek įkaista, tačiau nespėjus užkaisti nuslūgta. Skonis buvo kaip dumblo.

- Kur kiti?

- Adrianas su Julianu išėjo ieškoti dar vieno augalo tavo žaizdai, o Katerina užsiėmusi savo reikalais.

- Jie pagavo feniksą?

- Ne tą, kurį tu išgydei, bet kitą. Keisčiausia, kad jie tik supančiojo jį ir išvežė neaišku kur. O  dėl tavęs Katerinai pasakėm, kad tave sužeidė feniksas, todėl atsitraukėm nuo medžioklės.