VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XXXIII

Išlipusi iš karietos ir išvydusi vietą į kurią atvykome, sustingau. Negalėjau patikėti savo akimis. Julianas ir Devonas taip pat buvo priblokšti reginiu. Atrodė, jog tik vienas Adrianas reagavo į tai ramiai. Buvau įstikinusi, kad jis kartą jau yra tai matęs.

Girdėjau už savęs daugelį atvykusių medžiotojų aikčiojant. Ne vieniems mums tai buvo keistas ir nuostabus reginys. Ši vieta atrodė tokia pamiršta ir paslaptinga, o baimę kėlė vien mintis apie jos gyventojos.

Šis spygliuočių miškas galėjo atrodyti kaip įprastas miškas, jei ne jo spalva. Spygliai šių medžių buvo raudonų ir oranžinių spalvų, kamienai buvo tamsiai rudos spalvos su raudonu atspalviu. O žolė ir samanos buvo geltonai žalios.

- Suskirstysime į grupes, - Katerina išlipusi iš neseniai atvykusios karietos, sukomandavo. - Štai ten einant tiesiai yra jų didžiausia buveinė. Nepamirškit, jog jie stiprūs padarai ir geba valdyti ugnį, tačiau nėra tokie vikrūs. Visiems įdaviau po buteliuką su nuodais. Man reikia vieno fenikso gyvo. Su likusiais galite daryti ką norite.

Jie visi susiskirstė grupėmis, tačiau mes visi išlikome kartu. Užsidėjau ant pečių Katerinos man duotą lanką ir strėles, o nedidelį peilį užsikišau už diržo. Pasukome į vieną iš čia esančių keliukų.

- Pirmąkart matau tokio tipo mišką, - Julianas apsižvalgė aplink. Palietė vieną iš čia esančių medžių. - Daneiriui čia patiktų. Šilta labai.

- Tikrai patiktų, - Devonas nusišypsojo ir apsižvalgė aplink.

Aš tuo tarpu apžiūrinėjau nuodų buteliuką, kurį taip pat gavau iš Katerinos. Pakračiau buteliuką ir jame esantis violetinis skystis suteliuškavo.

- Iš ko jis gaminamas? Niekada nesu skaičiusi ir mačiusi violetinės spalvos nuodų, - staiga priėjus Adrianui prie manęs, vos neišmečiau buteliuko. Šis atėmęs jį iš manęs įsikišo į kelnių kišenę.

- Iš įvairių labai sunkiai randamu ingriedientų. Tai sudėtingas ir stiprus nuodas tinkantis ne tik feniksams, bet ir kitom sparnuotom būtybėm. Tokį yra labai sunku pagaminti, o kaip matau Katerina turi jo ištisą liniją. Patekęs į organizmo vidų nuodas po truputį sukelia nežmoniškus skausmus ir kuo ilgiau jis būna organizme, tuo stipriau skauda. Bjauriausia tai, kad jis tavęs nenužudo, tačiau verčia patirti agoniją.

Nuodai yra siaubingas ir efektingas įrankis kovojant. Jie jau seniai mane stebino, o juos gaminantys žmonės kėlė pasibjaurėjimą. Medžiotojai ne vieną galingą būtybę buvo nuodais pribaigę ar net išnaikinę visą rūšį. De Vilai seniau labai plačiai užsiiminėjo nuodų gamyba būtybėms, todėl manęs nestebino tai, jog Katerina turėjo didžiulį kiekį skausmo keliančio skysčio feniksams.

- Keista, kad Katerina mums leido kartu visiems eiti ir nieko kartu su mumis nepasiuntė, - Devonas ėjęs už manęs prabilo. Adrianas ėjęs priekyje manęs netikėtai sustojo. Vos spėjau pasekti jo pavyzdžiu ir išvengti susidūrimo. Adrianas atsisuko į brolį, kuris kartu žygiavo su Julianu, o po to pažvelgė į mane.

- Bet ji galėjo pasiųsti žmogų, jog sektų mus, - staiga suvokusi galima tiesą apsižvalgiau. Neatrodė, kad kažkas yra netoli mūsų, bet vis tiek buvo nejauku. Visi puikiai supratome, kad turime būti tylesni, o vaikinai turėjo pasistengti neišsiduoti savo tikrosios kilmės.

Tęsėme kelionę toliau, o aš vis žvalgiausi. Žvalgiausi ne tik dėl to žmogaus, kuris galėjo būti pasiųstas paskui mus, bet ir dėl aplinkos. Ji buvo kerinti ir paslaptinga. Akys vis negalėjo priprasti prie raudonos ir oranžinės medžių spalvos. Kelyje užtikome nedidelį tvenkinuką. Mėlyna vandens spalva atrodė ryški kaip niekada šiame raudonai oranžiniam miške.