VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XVII

Susirietusi iš skausmo gulėjau ligoninės lovoje, ašaros ritosi skruostais ir vos nešaukiau iš skausmo. Devonas tuo tarpu kalbėjosi su sesele, kuri praeitąkart man gulint ligoninėje prižiūrėjo ir rūpinosi manimi.

Į palaptą kartu su Daneiriu įžengė Julianas, Galių valdymo mokytojas. Jis prisėdo šalia manęs ir paėmęs mano ranką apgaubė ją abejomis rankomis. Užsimerkė. Stichio rankas nusėdo mėlynos spalvos runos ir apjuosė atsiradęs vanduo, kuris tekėjo mano rankų link. Pajutau vėsumą ir kaip ji keliauja į pačias kaulų gelmes ir pasklinda po visą kūną. Jutau kaip skausmas atslėgsta ir pagaliau galėjau nusiraminti. Julianas atsimerkė ir jo akys dabar švietė skaisčiai mėlynai. Pakėlęs kairę ranką, padėjo ją ant mano nugaros. Iškart pajutau kaip kūnas atsipalaiduoja ir skausmas slėgsta, taip po truputį pradėdama jaustis geriau.

Skausmui pranykus, Julianas atitraukė rankas ir jam sumirksėjus, akys nustojo šviesti mėlynai ir vėl tapo pilkos su melsvu atspalviu.

- Jau geriau? - Julianas globėjiškai nusišypsojo. Linktelėjau.

- Ačiū tau labai, - jis vėl nusišypsojo, tik šįkart šypsena atrodė labiau pavargusi. Vaikinas atsistojo ir šiek tiek susverdėjo, todėl Daneiris jau norėjo pribėgti prie jo, bet stichis papurtė galvą. Dvynys iškart atsitraukė. Skausmas išnyko ir dabar jaučiausi geriau nei bet kada. Nežinojau, kas ten įvyko, bet užtat bent žinojau kas žino. Pažvelgiau į Devoną.

                              *****

- Devonai! - greitai išėjusi iš ligoninės šūktelėjau priekyje einančiam vaikinui. Šis sustojo ir atsisukęs susikišo rankas į kišenes.

Išėjus stichių broliams ir diarui, dar turėjau pasirašyti išleidimo dokumentą iš ligoninės, tad nieko nelaukusi pasirašiau ir iškart išlėkiau paskui Devoną.

Jam sustojus priėjau arčiau vaikino ir šaltam vėjui papūtus labiau susisupau į sportinį megztinį. Jau buvo pradėję temti, todėl temperatūra lauke krito.

- Tu tikriausiai žinai, ko noriu tavęs paklausti.

- Numanau, - vaikinas nužvelgė mane.

- Iš kur žinojai, kas man nutiko? Nes jei atvirai tai aš net pati nesupratau kas dėjosi su manimi tuo metu.

Vaikinas atsakė ne iš karto.

- Esu kartą matęs, kai tai nutiko kitam žmogui. Taip pat, nors mūsų galios yra tikra priešingybė, bet yra nutikęs ir man panašus dalykas, kai dar visai nemokėjau valdyti savęs. Kol neišmoksi to valdyti, tokie dalykai gali dažnai pasikartoti. Perėmei vos prisilietimu visą mantikoros jaučiamą skausmą, bet pasisekė, jog neperėmei jos žaizdų, nes kitaip galėjai mirti iš skausmo, - vaikinas akimirkai nutilo ir pažvelgė tiesiai man į akis. - Turi nustoti taip norėti visiems padėti, o ypač  niekada nepadėk žvėrims. Jie dažnai turi didelių sužalojimų ir kenčia didžiulį skausmą, - nežinau kodėl, bet susigėdau nuo jo žodžių. Pasidarė šiek tiek gėda, jog aš tokia neatsargi. - Žinai, primeni man mano brolį, - juodaplaukis liūdnai šyptelėjo. - Šis visada vietoj to, jog kovotų su padarais, stengdavosi juos suprasti, - Devonas nusijuokė. Pirmąkart girdėjau jo juoką.

- Aš tikrai nežinau, kas man tada buvo užėję… - vėl nuraudau. - Tačiau gal tada galėtum man padėti tai suvaldyti?

Diaras visiškai neparodė jokios reakcijos į mano žodžius, o tik pažvelgė į dangų, lyg ten būtų atsakymas.

- Tikrai norėčiau tau padėti, - jis ištraukęs ranką iš kišenes brukštelėjo per plaukus, - tačiau negaliu.

- Kodėl? - sutrikau.