VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XXXVII

Atvykus į reikiamą vietą, išlipau iš karietos ir iškart išvydau gatvę pilną žmonių. Vieni šiaip vaikščiojo, kiti ką nors pirko, o dar kiti pardavinėjo. Taip pat čia netrūko naminių gyvulių, kurie šiai triukšmingai vietai pridėjo dar daugiau triukšmo.

- Su Julianu mes dar neužbaigiame pokalbio, - Katerina visą kelią prašnekėjo su Julianu, o tuo tarpu aš, Devonas ir Adrianas pratylėjome. - todėl pamaniau, kad kol pabaigsime pokalbį į kurį taip pat įtrauksime ir Sebastianą, jums manau, kad geriausia duoti laisvės ir palikti jus dviese.

- Nebūtina, - šyptelėjau jai, taip tikėdamais ją perkalbėti. Devonas ir Julianas tarpusavyje susižvalgė, o po to nieko nesuprasdami pažvelgė į mane.

- Būtina, - ir Katerina nieko nelaukusi čiupo Julianą ir Devoną už parankių ir nusivedė į žmonių šurmulį, o mane paliko stypčioti kartu su nepatenkintu Adrianu.

Adrianas nieko netaręs įžengė į žmonių būrį.

- Palauk, - prasibroviau šiaip ne taip pro žmones ir prisigretinau arčiau Adriano, kuris tik žvalgėsi ir į nieką nekreipdamas ėjo. Atrodė kaip nesavas.  - Iš kur tas sumušimas? Ar tarp tavęs ir Devono kažkas nutiko?

Adrianas sustojo ir atsisuko į mane. Žmonės vis brovėsi pro mus ir praeidami nepatenkinti, jog sustojom, burbėjo, tačiau Adrianui buvo nė motais.

- Tai ne tavo reikalas.

- Kodėl tu manęs taip nekenti?

- Nėra taip, kad tavęs nekęsčiau. Aš tiesiog tavim nepasitikiu.

- Suprantama, nes esu De Vil.

- Labiau dėl to, kad nesielgi kaip De Vil.

- Tave glumina tai, ką padariau su feniksu?

- Mane stebina ir kelia įtarimą visi tavo veiksmai, - Adrianas prisimerkęs įtariai nužvelgė mane.

- Suprantama, - šyptelėjusi susidėjau rankas už nugaros ir nužingsniavau nuo Adriano kuo giliau į žmonių minią.

Žvalgiausi į žmones padarvinėčius įvairius daiktus, bet stengiausi per ilgai neužsižiūrėti, jog joks pardavėjas prie manęs nepristotų.

- Palauk, - iš už nugaros išgirdau šuktelint Adrianą. Nekreipdama dėmėsio ėjau toliau, tačiau neužilgo pajutau kaip kairės rankos riešą apsivija šalti pirštai ir trukteli į šalia esantį tamsų skersgatvį ir pasuka į save. Atsidūriau prie pat Adriano. - Tu išdavei Devonui VISKĄ. Kodėl?

- O kodėl neturėjau? Pats sakei jo paklausti, - atsitraukiau vienu žingsniu nuo Adriano ir ištraukiau ranką.

- Pasakysiu tau tiek, mažoji mergaite, mano brolis žudikas. Jame nebėra nieko švento. Nieko nekalto, - Adrianas tyrinėjo mano veidą. Jis gaudė kiekvieną emociją praskriejusią mano veidu. - Jam ne daug trūksta iki virtimo seru. To pirminio diaro, kuris egzistavo iki tol, kol neprarado visko, nebėra. Jį yra užpildžiusi tuštuma, kurią jis stengiasi įvairiausiais būdais pašalinti. Tačiau tiesa tokia, kad jau niekas nepadės ir jis puikiai tą žino, - buvau suglumusi. Nežinojau, ką ir atsakyti, tačiau negalėjau nepastebėti, jog su kiekvienais žodžiais Adrianas pyko vis labiau.

- Kodėl tu taip kalbi apie savo brolį?

- Nes tai tiesa. Nepatinka tiesa? - jo akys vėl patamsėjo ir aptemdė jo pilkas akis.

- Įdomu tiesiog ar šnekėjai apie savo brolį, ar apie save, - Adrianas priblokštas kilstelėjo vieną antakį ir galiausiai suprunkštė.

- Tu turbūt pati keisčiausiai medžiotoja, kurią man teko pažinti, Aminata De Vil. Jei tu neapsimeti ir iš tiesų elgiesi taip dėl to, nes tokia esi tai man nuoširdžiai gaila tavęs. Nustebsiu, jei išgyvensi iki kitų metų akademijoje. Šiame pasaulyje tave ir viską, kas tau svarbu, gali sunaikinti vien dėl to, jog gimei ne toks, koks turėjai.

- Nepamiršk, jog mes tarp žmonių, - nužvelgiau jį turėdama omenyje jo patamsėjusi veidą, akis ir galiausiai nusisukusi nuėjau. Pokalbiai su juo mane vargino ir privertė apie daug dalykų susimąstyti. Tačiau tuo pačiu norėjau įrodyti jam kitaip. Jei išgyvensiu iki kitų metų akademijoje? Šie žodžiai man vis skambėjo galvoje. Nebenorėjau su juo kalbėti daugiau. Turbūt labiausiai dėl to, nes žinojau, jog jis sakė tiesa. Jei medžiotojų taryba sužinos, jog buvau praeityje, mane nubaus, o jei dar sužinos, kad padėjau antgamtinėm būtybėm, tada galėjau būti pasmerkta net mirčiai.

                                     *****

Vaikščiojau kokį pusvalandį viena. Vis žvalgiausi atgal, taip bandydama nepamiršti iš kurios pusės atėjau. Tačiau kuo giliau ėjau, tuo žmonių ėmė vis labiau daugėti ir galiausiai suvokiau, jog pasimečiau. Pasitraukusi nuo gatvės vidurio, priartėjau prie sienos ir atsirėmiau į ją. Stebėjau plustančius žmones. Ieškojau tarp jų pažįstamo veido. Tikėjausi, jog Adrianas nebuvo pernelyg nutolęs nuo manęs, tačiau neradusi jo galiausiai pasidaviau. Nors ir nenorėjau jo matyti iš po to, kai paskelbė, jog esu pasmerkta mirčiai, tačiau dabar būtų gerai bent ir jį pamatyti.

- Esi tikra gražuolė, ar nori, jog išburčiau ateitį? - išgirdusi šalia savęs girgždantį seną balsą išsigandau ir atšokau į šoną. Pasukusi galvą išvydau šalia savęs stovinčią susikuprinusią seną moterį. Ji buvo galvą apsivyniojusi skarele, taip paslėpdama plaukus, tačiau vis tiek kelios žilos sruogos išsprūdo. Per vieną užmerktą akį ėjo didžiulis randas iki pat smakro. Ji šypsojusi, tačiau jos šypsena nesuteikė jai malonaus įvaizdžio.

- Ačiū, nereikia.

- Nagi, nesidrovėk. Išbursiu už dyką, - staiga ji paėmė mane už rankos ir iš to netikėtumo aš aiktelėjau.

- Paleiskit mane, - jutau jos karštą ranką. Atrodė, jog tas karštis nori įsiskverbti į mano vidų.

- Įdomu. Neįprasta, - ši ir toliau šypsojosi, - turi savyje daug geros energijos. Su tokia energija daug ką galima būtų nuveikti, - norėjau ištraukti ranką, tačiau ši tvirtai buvo suspaudusi ją. Jutau skausmą ir nežmonišką karštį. Pažvelgiau į savo ranką ir po to į senutę.

- Paleiskit, - staiga šypsena iš moters veido dingo ir ši atitraukė savo ranką. Iškišo liežuvį ir priglaudė prie jo savo pirštų galiukus.

- Nudeginai mane, - moteris piktai sumurmėjo. Daugiau nenorėdama turėti su ja reikalų, ėmiau trauktis nuo jos ko toliau. Ši ėmė artėti prie manęs.  Pamačiusi tarpelį žmonių sraute, įsmukau pro jį. Braudamasi per žmones ėjau kuo toliau nuo senutės. Vis žvalgiausi aplink ir stengiausi nepargriūti. Širdis daužėsi lyg pašėlusi, o ranką keistai dilgčiojo. Pažvelgiau į ją ir išvydau pamėlynavusius senutės pirštų antspaudus. Susiraukiau. Vis eidama apžiūrinėjau ranką, kai staiga į kažką atsitrenkusi, pakėliau galvą ir išvydau juodaplaukio vyro nugarą.

- Atsiprašau, - vyras lėtai atsisuko ir išvydusi jo veidą nudžiugau, - Devonai. Ačiū, Dievui, bent kažką radau. Atsiskyriau nuo Adriano ir jau maniau, kad pasiklydau.

- Atsiprašau, ar mes pažįstami? - vaikinas stovintis priešais mane susiraukė. Staiga sutrikau ir pažvelgiau į Devoną dar kartą. Šio apranga buvai visai kitokia nei kaip ta su kuria paskutinį kartą jį mačiau ir šįkart jis dėvėjo juodą cilindrą.

- Devonai, nežinau, jog jau spėjai susirasti gerbėjų, - iš už Devono nugaros išlindo Adrianas. Šis irgi atrodė visai kitaip.

Stovėjau sutrikusi. Nežinojau nei ką sakyti, nei kaip reaguoti. Staiga man toptelėjo galvoje Adriano žodžiai, jog jis 1840 metais buvo šiose apylinkėse. Ir dabar prieš mane stovėjo tie diarai, kurie manęs dar net nepažinojo.

- Atsiprašau, susimaišiau, - šypsodamasi atbulomis lėtai ėmiau trauktis nuo jų.

- Neatrodė taip. Iš kur žinai mūsų vardus? - Devonas žengė arčiau manęs.

- Tai tik sutapimas. Atsiprašau, - ir nieko nelaukdama apsisukau ir nuskubėjau priešinga kryptimi. Negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau. Ten iš tiesų ką tik priešais mane stovėjo Devonas, kuris manęs dar nepažinojo.