VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XXVII

Išėjus Adrianui, Julianas vis dar tebegydė Devoną. Šis prasiskėlė galvą, todėl stichis nepajėgė visiškai žaizdos užgydyti, bet jam pavyko ją sumažinti. Vaikščiojau nuo vieno medžio prie kito dėl viduje jaučiamo nerimo. Galiausiai neišlaikiusi paklausiau.

- Kas bus, kai grįšim po trijų mėnesių? - Devonas pažvelgė į Julianą, o šis atsiduso.

- Jie gali pamanyti, jog tu nebegyva... Tačiau būtent dėl to Daneiris pasiliko ten. Kai jį ras, jis užtikrins visus, kad mes dingom, bet tikrai nemirėm, - dėl šito man nepaliko geriau. - Kai grįšim iš čia, tiesiog sakysime, jog prisimename tik tai, jog mus kažkas užpuolė ir tiek. Daugiau nieko.

- Tai didelis melas.

- Taip… Tačiau kito pasirinkimo neturime. Pati žinai svarbiausius įstatymus. Juk tiek stichių, tiek medžiotojų įstatymuose yra draudžiama keliauti į praeitį.

- Medžiotojų įstatymuose dvigubai baudžia dėl neleistinos veiklos su antgamtinėmis būtybėmis, - apglėbiau save tvirčiau ir sudrebėjau. Tik nežinojau ar dėl šalčio, ar dėl baimės. Kokia buvau kvaila… Prieš leisdamasi į šią kelionę reikėjo geriau viską apsvarstyti, o ne pasiduoti impulsyvumui. Pakėliau galvą į Julianą, o šis susižvalgė su Devonu.

- Net nežinojau, kad toks įstatymas tarp medžiotojų yra. Ar tokį įsaką po taikos sutarties neturėjo pašalinti? - Devonas sėdėdamas ant akmens akimis lakstė tai į mane, tai į Julianą.

- Turėjo, tačiau medžiotojai visada buvo atsargūs. Jie taip lengvai neims pasitikėti antgamtinėmis būtybėmis ir tuo labiau nepropaguos to, - Julianas iš pradžių atsakė į Devono klausimą, o po to pasisuko į mane. - Bet dėl to neturėtum bijoti. Šitai visada galima lengvai ištaisyti. Jei taip nutiks, tai prisiimsiu visą atsakomybę už tai. Paprasčiausiai pasakysiu, jog tave priverčiau, - Juliano toks pasiaukojimas keistai nuramino. Supratau, kad jis taip pat mąsto apie šią situaciją ir ieško išeičių. Nebuvau vienintelė bijanti. Tačiau visgi jis buvo tarybos narys. Vaikinas negalėjo susitepti šitaip rankų. Ir nebūčiau norėjusi ir leidusi jam šitaip aukotis.

- Negi manai, kad jie patikės tavimi?

- Juo jie gal nepatikės, tačiau manim patikės, - Devonas pakilo nuo akmens. - Diarai yra daug labiau nepatikimesni nei stichiai. Taip pat jie tikėsis tokio veiksmo iš tokio kaip aš. Ypač tavo tėvas.

- Iš kur pažįsti mano tėvą? - šis klausimas jau ilgai nedavė man ramybės iš po pokalbio tarp Devono ir jo brolio. Juodaplaukis truputį sudvejojo, tačiau vis tiek prabilo:

- Prieš 24 metus, kai tavo tėvas dar buvo vos keliais metais vyresnis nei tu esi dabar, Adrianas padarė kai ką labai negero… - Devonas žvelgė į vieną tašką. Atrodė, jog jam prieš akis vis dar stovėjo brolio padarytas nusikaltimas. - Viljamas De Vilas už tai norėjo sugauti Adrianą, tačiau jis pabėgo. Visus tuos metus tavo tėvas jį medžiojo, kol galiausiai, prieš maždaug 4 metus, jam išėjo jį sugauti. Ir viskas dėlto, nes Adriano dėmėsį kažkas nukreipė ir jis prarado budrumą,  - Devonas pažvelgė į mane. Nesupratau, ką jis turėjo omenyje. - Kai jį išlaisvinau iš tavo tėvo gniaužtų, jis vis nesustodamas man pasakojo apie Viljamo De Vilo dukterį, kuri padarė tai, kas nebuvo galima, - staiga man pradėjo aiškėti apie ką jis šneka. - Jam atrodė ironiška, jog paties Viljamo De Vilo dukra išgydė sužeistą stichių berniuką.

Nusisukau ir užsimerkiau. Iškart užplūdę vaizdiniai iš tos dienos, apglėbė mane visa.

                               *****

- Aminata, gali būti namie ir kieme, bet tik nevaikščiok po mišką, - išgirdusi piktą tėvo balsą, akimirkai sustingau. Įsitikinusi, jog jis nenusprendė ateiti į virtuvę, toliau kroviau vaisius ir neseniai iškeptą mamos duonos gabalėlius į kuprinę. Prieš išeidama pagrėbiau kelis vandens buteliukus. Nieko nelaukusi išsliukinau tyliai iš namų. Pasiekusi tvorą ir radusi plyšį joje, pralindau ir patriaukiau į miško gilumą.