VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XXXVI

Gulėjau lovoje ir žvelgiau į langą, esantį kitoje kambario pusėje. Mėnulio šviesa veržėsi pro užuolaidomis neužtrauktą langą, taip apšviesdama visą kambarį.

Po to, kai Adrianas išėjo su Devonu, Julianas man sutvarstė žaizdą su parneštomis pelkių žolelėmis. Šios turėjo sustabdyti nuodų plitimą. Pasirodo Adrianas tik nuvedė Julianą iki kažkokio tai pelkyno ir nupasakojo kaip atrodo ieškoma žolelė ir kur ją rasti. Julianui teko brįsti į gan gilų pelkyną. Po to jį užpuolė apie metro dydžio nežinomos kilmės padaras panašus į žuvį. Taip pat vaikinas buvo įsitikinęs, kad jį vis kažkas iš pelkės gyvių stebėjo ir sekė. Julianas tai apibūdino kaip pačią baisiausią vietą ir tvirtino, kad nebenori ten grįžti. Pasirodo pelkyno vanduo stichiui nepakluso, o tai patvirtino, kad kažkokia kita sumani būtybė turėjo gyventi pelkėje ir ją valdyti.

Jam išėjus, iškart atsiguliau į lovą ir užmigau, tačiau neseniai prabudau dėl neaiškios kilmės garso. Laukiau, kad jis pasikartotų dar kartą, tačiau jau apie penkioliką minučių buvo tylu.

Užsimerkiau ir išvydau Devoną. Vėl išgyvenau tą akimirką, kai jis pasilenkė. Nežinau, ką būčiau dariusi, jei jis būtų mane pabučiavęs. Negaliu atsikratyti vis minties, kad to būčiau norėjusi, nors puikiai suvokiau, jog negalima. Vien dėlto, kad jis diaras, o ir ta mergina Marina vis nekrito man iš galvos. Puikiai žinojau ir daug skaičiau apie diarų meilę. Jie mylėjo nors ir kartą, tačiau beprotiškai ir visam gyvenimui. Tik vienąkart jie pajusdavo tokio stiprumo meilę. Norėjau su juo pakalbėti, nors nežinau, ką tiksliai norėjau sužinoti. Juk svarbiausia jau žinojau.

                                     *****

Išgirdusi vėl neaišku garsą prabudau. Nežinau, kiek miegojau nuo paskutinio prabudimo, tačiau vis dar tebuvo naktis. Staiga pajutusi šalia savęs šaltį ir kvėpavimą pasisukau ir atsiguliau ant nugaros. Virš savęs savęs išvydau Adriano veidą. Norėjau suklykti, tačiau klyksmas pastrigo gerklėje. Vietoj to greitai atsitraukiau. Pasirodo jis stovėjo visai šalia mano lovos krašto. Širdis daužėsi lyg pašėlusi.

- Aš klausiu dar kartą tavęs, koks padaras esi? - ir tik dabar pastebėjau, jog jo akys buvo nebe pilkos, o melsvos. Labai puikiai galėjau matyti, nes mėnulio šviesa krito tiesiai ant jo.

- Nesuprantu, kas tau yra. Kodėl išvis įsikalei, kad aš ne žmogus, - vis dar buvau išsigandusi.

Adrianas susiraukė ir jo akių spalva vėl grįžo į pradinę būseną.

- Keista, kad tavęs neveikia mano kerai, tačiau tai gali reikšti, jog esi stipresnė nei atrodai.

- Kokie dar kerai? - sutrikau. Tačiau staiga man toptelėjo. - Tu matei mano nugarą.

- Mes visi matėme.

- Bet… - Devonas man sakė, jog nieko nematė. Negi jis melavo? - Tai ne mano žymė. Juk jau žinai, kad galiu kitų žaizdas perimti sau.

Adrianas dar labiau priartėjo prie lovos krašto, įrėmė rankas į ją ir pasilenkė arčiau manęs.

- Sunku tavim patikėti. Ar nebus taip, kad tu mus visus maustai?

- Malonu, kad manai, jog galiu būti tam pajėgi. Tačiau tai ne mano randas. Aš niekada neturėjau sparnų. Esu žmogus, apdovanotoji, medžiotoja ir De Vil, tačiau tikrai nesu ir neturiu savyje jokios būtybės kraujo.

- Žinai, pasaulis daug paslaptingesnis nei mes manome. Dar yra tokių būtybių, apie kurias pamiršome arba net nenutuokiame, jog jos egzistuoja, - Adrianas pasilenkė dar arčiau manęs. Mus teskyrė keli centimetrai. Jo akys vėl tapo melsvai užburiančios. - Kas tokia esi?