VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XLIV

Pramerkusi akis iškart pašokau iš lovos. Mintis tuoj pat perskrodė vakarykščiai įvykiai. Devonas. Julianas. Adrianas. Jie buvo pavojuje. Galbūt jau nebegyvi, nes Katerina sužinojo apie mus.

Staiga akimirkai sustojusi apsižvalgiau aplink ir supratau, kad vis dar tebuvau savo kambaryje. Netgi buvau paguldyta į lovą. Pro langą veržėsi rytiniai saulės spinduliai. Bent jau taip maniau, kad rytiniai.

Nieko nelaukusi atsistojau ir susiradusi po lova paslėptus daiktus, ištraukau juos. Tai buvo krepšys su drabužiais. Greitai nusivilkau pokilio suknelę, taip keliuose vietose ją suplėšydama, nes kitaip būtų buvę neįmanoma iš jos išlįsti. Apsivilkau savo drabužiais iš dabarties. Ieškojau Adriano krepšio, tačiau neradusi susiraukiau. Nesupratau, kur jis galėjo pradingti, bet užtat mano krepšyje buvo plunksna, kuri turėtų sugrąžinti mus į dabartį.

Taip pat po Adriano pagalve atradau smailų raitytą durklą. Užsikišau už kelnių ir paslėpiau po marškiniais, jog nesimatytų. Niekada nežinosi, kada gali prireikti. Priėjau prie durų, nors buvo keista tikėtis, kad jos bus atrakintos, tačiau mano nuostabai, jos atsidarė. Nedrąsiai stumtelėjau jas ir iškišau galvą pro nedidelį atvertą durų tarpą. Apsižvalgiusi ir įsitikinusi, kad nieko nėra, išėjau iš kambario. Pasukau į visai kitą pusę nei eidavau prieš tai. Nežinojau, kur mane tai nuves, bet negalėjau rizikuoti ką nors sutikti.

Ramybės man nedavė vienas dalykas: kodėl mano kambarys buvo neužrakintas, nors ir buvau apsvaiginta. Staiga išgirdusi balsą, sustojau. Neilgai trukus pro vienas duris išėjo mergaitė. Ši išvydusi mane iškart sustojo ir didelios rudomis akimis smalsiai nužvelgė mane. Mergaitė buvo aprengta balta suknele, plaukai rudi, tankūs ir banguoti, o rankoje laikė lėlę, panašią į save.

- Mama! - staiga mergaitė suriko.

Išsigandusi nuo tokio staigaus įvykių posūkio, apsižvalgiau aplink ir neradusi nei vienos normalios pabėgimo vietos, pasileidau bėgti tiesiai. Išvydusi koridoriaus gale duris net apsidžiaugiau. Nieko nelaukdama nėriau pro jas ir vos man tik pro jas išbėgus, į mane buvo nutaikyta katana, ilgas vienaašmenis kalavijas. Sustojau ir nužvelgiau žmogų laikantį nukreiptą ginklą į mane.

- Pakliuvai, - Katerina nuožmiu žvilgsniu nužvelgė mane. Jai prie kojos įsikibusi stovėjo ta pati neseniai man matyta rudaplaukė mergaitė. Nevalingai iš baimės atsitraukiau vienu žingsniu nuo Katerinos, jog peilio ašmenys bent šiek tiek toliau būtų nuo manęs. - Nesuprantu, kodėl tu prabudusi. Nuodai diarams turėjo arba pribaigti tave, arba užmigdyti parai.

- Kur kiti? - žvilgtelėjau į mergaitę ir šios didelės rudos akys pasirodė tokios pažįstamos.

- Negyvi, kurgi daugiau. Ar tu pati žinai bent su kuo susidėjai? - nenorėjau tikėti ja. Tai negalėjo būti tiesa. Jie turi būti gyvi. - Man atrodo, kad jie tavimi naudojasi, - Katerina staiga nuleido kataną. - Tu esi De Vil. Leisk tau padėsiu. Dabar esi saugi, kad ir kuo jie tau grasino.

Sutrikau. Ji mano, kad vaikinai man grasino. Ji turėjo dar dėl manęs vilties. Nežinojau, ką jai ir atsakyti.

- Netikiu tavimi. Kodėl tu manęs iškart nenužudei?

- Jei tu esi žmogus ir dar De Vil, kodėl turėčiau? - Katerina stebėjo mane rimtu žvilgsniu, - Mieloji, eik į savo kambarį. Kai pabaigsiu savo reikalus, tada ateisiu pas tave, gerai? - Katerina kreipėsi į šalią stovinčią mergaitę.

Mergaitė vis neatitraukė akių nuo manęs. Galiausiai ji linktelėjo ir vis dar tebespoksodama į mane nuėjo.

- Tu turi dukrą.

- Taip, turiu, bet tai ne tavo reikalas.

Negalėjau patikėti savo akimis. Katerina niekada neturėjo vaikų. Įrašuose nėra užsiminta apie jos dukrą. Nebuvo net aprašyta, jog ji būtų nėščia, tačiau matyta rudaplaukė mergaitė tvirtina visai ką kita. Pasirodo įrašai melavo.