VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

III

Atsėdėjus dar kelias pamokas galiausiai sulaukiau pietų ir per juos susiradusi laisvą stalą prisėdau prie jo.
Valgykloje buvo didžiulis triukšmas ir visi mokiniai blaškėsi iš vieno kampo tai į kitą. Atsiribojusi nuo jų visų tiesiog valgiau savo maistą, kai staiga pajutau, kad kažkas klesteli šalia manęs. Atsisukusi pamačiau, kad tai Mariana.

- Labas. Tikiuosi nieko prieš, kad čia atsisėsiu, - atsisukusi į mane paklausė. Papurčiau galvą, taip parodydama, kad neprieštarauju. - Kaip pirma diena mokykloje?

- Gan sunkiai. Viskas taip nauja ir tiek daug nepažįstamų. O kaip tau? - pastebėjau, kad Mariana į kažką labai įdėmiai spokso. Pasekusi jos žvilgsniu pamačiau, kad ji stebėjo Alarą.

- Dieve, tas vaikinas velniškai gražus. Kai toks gražuolis čia yra tai ir pirma diena mokykloje praeina gerai. Tu žinojai, kad jis dėstys kelias pamokas? Tikrai nesusikaupsiu per jo pamokas, - ji taip užsisvajojusi apie jį kalbėjo, kad net nenorėjau jos pertraukti.

- Otelas? Niekada nemaniau, kad jis turi tiek gerbėjų, - nustebau ir pažvelgiau į jį. Na taip, jis tikrai buvo išvaizdus: tvarkingai sušukuoti vešlūs šviesūs plaukai, platūs pečiai ir žalios akys tiesiog vertė į jį pažiūrėti bent akimirkai.

- Tu žinai jo vardą? Visi į jį kreipiasi pavarde tai net nenumaniau, koks jo vardas. Nors ne keista, kad tu žinai. Jis juk yra medžiotojas kaip ir tu. Jūs gerai vieni kitus pažįstate, - atsisukusi į mane pažvelgė pavydžiu žvilgsniu.

- Labas, Aminata, - išgirdau balsą, kurį galėčiau atskirti iš bet kur.

Atsisukau į balso savininką, kuris plačiai šypsojosi. Jo plaukai buvo šviesiai rudi ir daug ilgesni nei kai paskutinį kartą jį mačiau. Jo veide žaidė plati ir nuoširdi šypsena, o rudos akys džiaugsmingai žvelgė į mane.

Net nepastebėjau, kaip atsistojau ir apsikabinau jį stipriai. Jis taip pat stipriai mane apsikabino ir jau maniau, kad uždusiu.

- Aš taip tavęs pasiilgau, Ijanai, - sušnabždėjau jam tai į ausį.

- Jis gal tavo vaikinas? - išgirdau džiaugsmingą Marianos balsą ir atsisukau į lygiai tokį pat džiaugsmingą veidą.

Atsitraukusi nuo Ijano deptelėjau į ją piktu žvilgsniu.

- Jis mano geriausias draugas, - truputį apšviečiau raganą. - Ir beje, jis turi mergina.

- Aha, dabar taip sakoma, - Mariana bandydama nuslėpti šypseną nuleido galvą ir pradėjo šakute knibynėti maistą.

- Ijanai čia... - norėjau pristatyti Marianą, kai jos balsas pertraukė mane.

- Mariana Demar, - ji jam atkišo savo ranką, o aš tebastebėjau kaip Ijanas išsprogdina akis. - Taip, mano mama yra Madeleine Demar, stipriausia ragana. O tu kaip suprantu Ijanas.

- Taip, - jis paspaudė jai ranką. - Man labai malonu su tavimi susipažinti.

Aš atsisėdau atgal į savo vietą ir tik pavarčiau akis, bet pirmąkart pasijutau nebe tokia vieniša šioje vietoje.

*****

Po visų pamokų grįžusi į savo kambarį kritau į lovą. Gulėjau ir svarsčiau kaip turėsiu iškęsti visus metus šioje akademijoje. Nenorėjau lankyti akademijos ir tikrai nenorėjau tapti medžiotoja, bet daugelis iš manęs daug ko tikisi. Juk gavau galias iš vienos stipriausių mūsų protėvių. Iš tos merginos, kuri egzistavo prieš maždaug 500 metų ir išnaikino daugelį rūšių. Nors tėvas nieko iš manęs nesitiki ir vis sako, kad tai buvo klaida, kad tokią galią gavau.

Aleksandrija, mano sesuo, priešingai nei aš yra puiki būsima medžiotoja. Nors ji ir nebuvo apdovanota jokiais gebėjimais, bet užtat nepriekaištingai moka kautis. Manau, kad jei ji pamatytų angelą, tai tikrai viena pati sugebėtų jį nudėti. Bet jai nėra svarbu, kad ji puiki medžiotoja, Aleksai yra labai svarbi valdžia, lygiai taip pat kaip mano tėvui. Tiksliau jis ir pasėjo jai šią mintį.

Jos tikslas yra nuversti Otelą Alarą. Jei Aleksa mes įšūkį Otelui ir laimės, tai tada po Otelo tėvo pasitraukimo ji perims valdžia, o tai manau, tikrai į gerą neišeis. Bet man nėra ko nerimauti, nes Otelas - vienas iš stipriausių kada nors gyvenusių medžiotojų. Daugelis dar iki šiol nežino, kiek jis sugeba ir kokia būtų rimta kova su juo, o tai Aleksandrija tikrai puikiai supranta, bet ji vis tikisi, kad gali jam prilygti.

Taip begalvodama apie savo šeimą užmigau.

*****

Išgirdau kažką šnabždant, bet šnabždėjimas labiau priminė šnipštimą. Pramerkiau akis ir pamačiau du neryškius siluetus, kurie tarpusavyje pykosi. Sumirksėjau kelis kartus ir figūros išryškėjo. Tai buvo Atėnė ir Mariana.

Atėnės akys žibėjo ryškiai žalia spalva, vyzdys buvo migdolo formos, o plaukai sruogelėmis dažėsi balta spalva. Iš merginos jutau pyktį ir ji atrodė labai grėsmingai.

Marianos veido nemačiau, nes ji buvo man atsukusi nugarą, bet ragana vis purtė galvą, lyg taip parodydama, kad tai, ką šneka Atėnė, yra netiesa.

Pasirėmusi ranka pakilau iš lovos. Jaučiausi vis dar apsimiegojusi, kai staiga pastebėjau, kad Atėnės veidas iš pykčio perėjo į nuostabą, o ta nuostaba į liūdesį. Galėjau prisiekti, kad Mariana pasakė tai, kas labai įskaudino herają.

- Tu esi kalta dėl visko. Jei ne tu... - Marianos balsas akimirkai sudrebėjo ir atrodė, kad tuoj pravirks. - Jis vis dar būtų gyvas.

Pastebėjau, kad Atėnė keistai nuleido galvą ir pradėjo drebėti. Veidą ir rankas nusėjo leopardo rašto dėmės. Plaukai nusidažė baltai, o jos nagai pailgėjo ir tada supratau kas jai. Heraja virto į tikrąjį savo pavidalą.

Mariana irgi tai suprato ir truputį atsitraukė nuo herajos. Atėnė pažvelgė į savo ranką ir greitai ją iškėlusi virš galvos norėjo pulti Marianą. Tuo tarpu aš greitai prilėkiau prie herajos ir čiupau jos ranką, bet jos nagai vis tiek sugebėjo perėžti man ranką.

Nors ir kaip stengiausi nesuklykti iš skausmo, bet tyli dejonė vis tiek paliko mano lūpas. Heraja pamačiusi, ką sužeidė, vėl pasivertė žmogaus išvaizda ir tada nei nagų, nei ilčių nebebuvo.

- Aminata... O Dieve... Atleisk man. Aš tikrai nenorėjau nieko sužeisti... Aš tiesiog... - Atėnė nuleido galvą ir pažvelgė į savo rankas, - Negalėjau susivaldyti. - ir greitai priėjusi prie manęs pasodino ant lovos. - Tuoj atnešiu kuo tau užbintuoti, -nuėjusi į vonią pradėjo ten kažko ieškoti.

Mariana vis dar stovėjo ir nejudėjo.

- Mariana, - pakviečiau ją ir ji lyg atkeliavusi iš kito pasaulio pažvelgė į mane tuščiu žvilgsniu.

- Tau reikia gydytojo. Tuoj pat. Tu kraujuoji, - aš pažvelgiau į Atėnę, kuri stovėjo už Marianos ir rankoje laikė bintą ir kažkokį buteliuką. Jos akyse matėsi baimė.

- Prašau, Aminata, niekam nesakyk. Aš nenorėjau tavęs sužeisti. Jei nueisi iki gydytojo ir jam pasakysi tiesa, tai mane išmes iš akademijos ir išsiųs namo, - Atėnė priartėjo prie manęs.

- Būtų gerai, jei tave išsiųstų, nes su tokia kaip tu gyventi viename kambaryje tikrai yra nesaugu, - ragana sukryžiavo rankas.

Supratusi, kad Marianos planas ir buvo supykdyti Atėnę, kad ši supykusi ją užpultų, o tada pasakyti kam nors ir taip ji būtų pašalinta iš akademijos. Supykusi ant Marianos staigiai pakilau nuo lovos.

- Užteks! Kaip tu gali šitaip elgtis? Ką ji tau padarė? - priėjau arčiau Marianos, o ši išpūtusi akis spoksojo. - Dabar klausysite manęs ir darysite taip, kaip aš pasakysiu, nes judvi ir taip jau prisidirbote. Atėnė man užbintuos žaizdą, o Mariana tylės ir niekam nepasakos apie šį įvykį. Aišku? - apžvelgiau jas, o jos palinksėjo galvas taip parodydamos, kad sutinka.

Vėl atsisėdau ant lovos ir atkišau ranką Atėnei. Nežiūrėjau ką ji darys man, tiesiog spoksojau į Marianą ir svarsčiau kaip galima šitaip elgtis.

- O kas bus, kai kiti paklaus iš kur tai pas tave? - ragana iš aukšto nužvelgė mane ir mestelėjo ranka į žaizdą.

- Jau sumaniau ką pasakysiu ir tikrai manim patikės, nes man taip gali atsitikti. Svarbiausia, kad jūs nieko nesakytumėte, - atsisukau į Atėnę, nes nežmoniškai suskaudo ranką, o ji tik atsiprašančiu žvilgsniu pažvelgė į mane.

- Bet liks randas, - sugriežė dantimis ragana.

- Pas mane yra ir didesnių randų nei šitai, tad tikrai nepražūsiu, - Mariana nužvelgė mane smalsiu žvilgsniu ir tikriausia svarstė, kur turiu randų.