VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XXIII

- Žinai, maniau, kad su tavim problemų nebus. Atrodei rami ir maloni mergina, bet pamiršau, jog esi De Vil ir nesi ta, kuo apsimeti, - Adrianas stumtelėjo mane į Didžiąją salę. Jis buvo teisus, jog buvau visai kitokia nei atrodžiau, bet ne tokia, kokia jis manė.

- Kas nutiko? - Julianas sulankstęs miegmaišį pažvelgė į mane. Daneiris tuo tarpu sėdėjo ant laiptų ir valgė. Pamačiusi maistą pajutau kaip pilvas sugurgia ir burnoje imasi kaupti seilės.

- Klausi kas nutiko, - Adrianas suėmė mane už žasto ir pasivedė arčiau Juliano. - Ši bandė pabėgti, kol jūs miegojot ir iš tavo kuprinės pavogė signalinę raketą, - Adrianas paleido mane ir sumasikavęs signaline raketa, kurią neseniai atėmė iš manęs, mestelėjo ją Julianui.

Šis ją sugavo ir pažvelgė į mane. Pažvelgiau ir aš jį. Jo veide buvo keli ryškūs sumušimai, o virš antakio prakirsta, tačiau jau buvo susiformavęs šašas. Taip pat jo drabužiai buvo švarūs ir jokio sukrešusio kraujo nebebuvo matyt. Matydama jį tokį švarų, prisiminiau, kad pati tikriausiai turėčiau atrodyti tragiškai, nes net nebuvau užsidėjusi batų.

- Tu negali jos teisti už tai, kad ji bando pasprukti.

Adrianas vis dar apimtas pykčio atsisuko į Julianą. Julianas suprato, kad tai buvo ne pats geriausias atsakymas, tačiau baimės jo veide neįžvelgiau.

- Žinai, broli, tavo draugai silpni. Matyt sąjunga su medžiotojais vis dėlto turi įtakos. Ypač šitam, - aš ir Adrianas pasisukom į Devoną, kuris tuo tarpu pasiėmęs kuprinę užsimetė ją ant pečių. Atsisukęs pirmiausia pažvelgė į Julianą, o po to į savo brolį. Į mane nė akies kampučiu nežvilgtelėjo.

- Deja, bet tai viskas ką tu gali gauti. Kadangi tu draugų neturi, tai teks tenkintis manaisiais. Einu nusiprausti. O ji tegul pirmiausia pavalgo, o po to tegul taip pat nueina nusiprausti. Tada pradėsim užsiimti tuo, kuo čia atvykom. Julianai, duok Adrianui signalinę raketą ir šis ja atsikratys ir tada dėl to nebekils jokių problemų, - tai taręs Devonas apsisuko ir išėjo iš salės.

Buvau šokiruota viskuo, kas čia dabar vyksta. Devonas net negalėjo ištarti mano vardo ir liepė atsikratyti signaline raketa. Tai buvo mano vienintelė viltis nuo jų pasprukti. 

- Ateik, pavalgysi, - Julianas linktelėjo Daneirio pusės link. 

- Nenoriu.

- O tu geriau pavalgyk, - Adrianas pasilenkė arčiau manęs ir sušnypštė. - Jog kitąkart, kai sukursi kitą pabėgimo planą, turėtum jėgų jį įvykdyti. - ir pasitraukęs nuo manęs išplėšė viltį iš Juliano rankų ir išskuodė iš salės, taip palikdamas Julianą, Daneirį ir mane vienus. 

                             *****

Pavalgiusi galiausiai buvau nusiųsta į vonios kambarį. Ten jau radau prileista vonią ir padėtus švarius drabužius ir rankšluostį.

Vonios grindys buvo išklotos marmurinėmis plytelėmis, o vone buvo didžiulė, apvali ir įleista į žemė. Nusirengusi įlipau į vonią. Vanduo buvo gan karštas. Daneiris jį šildydamas tikrai pasistengė.

Mėgaudamasi karštu vandeniu atsirėmiau į vonios kraštą ir atlenkiau galvą. Lubose buvo pavaizduoti įvairūs graikų dievai, jų gimimai, kovos ir pusdievių žygiai. Prieš mano akis buvo pavaizduota Afroditės gimimas. Šone jos nupiešta Heraklio kova su Nemėjos liūtu.

Atsidususi užsimerkiau ir leidau sau keliomis akimirkomis atsipalaiduoti ir trumpam pamiršti viską. Tačiau žmogus nebūtų žmogus, jei nuolatos jo galvoje neužtų įvairios mintys. Negalėjau visiškai nurimti. Negalėjau suvokti kaip atsidūriau tokioje pozicijoje, kokioje esu dabar. Tačiau labiausiai man ramybės nedavė kaip Adrianas žinojo, kad mes čia. Juk Otelas paskutinę minutę pakeitė mūsų kelionės tikslą dėl sumažėjusių žmonių skaičiaus. Rytoj Otelas turėtų laukti mūsų sugrįžtant, todėl Adrianas turėtų paleisti mane iki tol, nes kitaip Otelas bus priverstas mūsų visų ieškoti.