VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XL

Galva plyšo. Atrodė sunkesnė dviem kartais už patį kūną. Akys nenorėjo atsimerktis, vokai atrodė jautėsi lyg švininiai. Pykina ir buvo labai silpna. Šiaip ne taip pramerkusi akis apsižvalgiau. Pusiau sėdomis buvau atremta į vieną iš sakuros medžių. Aplink šią vietą buvo tankiai apsodintos erškėtrožės, tačiau jų spygliai ir žiedai buvo daug didesni nei įprasta erškėtrožių žiedams.

Staiga už mano akių užkliuvo neįprastas dalykas. Už vieno sakuros medžio išvydau… sparnus? Sparnai sujudėjo ir neilgai trukus išlindo jų savininkas. Tai buvo aukštas, į žmogų panašus padaras, turintis didžiulius baltai rusvus sparnus. Jo sparnai skirėsi nuo diarų ir angelų tuo, kad jis vietoj plunksnų turėjo žvynus ir abiejose sparnų viršūnėse buvo aštrūs, į ragą panašūs iškyšuliai.

Padaras įsistebilijo į mane, o aš į jį. Sustingau. Negalėjau net pajudėti. Jis turėjo didžiulius ragus, kurie lenkėsi į galą. Iš pečių kyšojo nedideli ragai. Jo veidas ir kūnas, kiek man teko jo matyti, nes jis vilkėjo pilkšvas kelnes ir marškinėlius, buvo vietomis nusėti baltais žvynais. Jo ausys buvo smailios, skruostikauliai išsišovę, turėjo baltus kaip sniegas trumpus suveltus plaukus. Prieš mane stovėjo tikrų tikriausias drakonas į žmogų primenančiu pavidalu.

Mano kvėpavimas sutrukčiojo. Norėjau tuoj pat atsistoti ir bėgti kur kojos neša, tačiau galvą vis dar tebeskaudėjo. Sukrutau ir pajutusi, jog kažkas veržia rankas ir kojas, pažvelgiau žemyn. Jos buvo surištos. Išvydus supančiotas galūnes, mane apėmė panika. Padaras ėmė artėti šalia manęs. Jo  vienas kumštis buvo suspaustas.

- Nebijok, aš nieko tau nedarysiu. Tačiau turiu žinoti, jog ir tu man pavojaus nekeli, - drakonas prašnekęs ramiu balsu lėtai artėjo prie manęs. Jo ryškiai žalios akys budriai stebėjo mano veiksmus. Šiaip ne taip priverčiau save truputį nurimti ir daugiau nebesimuistyti. Vis tiek nebūčiau sugebėjusi su tokia skaudančia galva pabėgti.

- Aš tik noriu, jog paleistum mane.

Mano nuostabai drakonas nusišypsojo parodydamas aštrius iltinius dantis. Šis priartėjo prie manęs ir pritūpęs pažvelgė įdėmiai į mano veidą. Nuleidau galvą ir pažvelgiau į jo rankas nusėtas baltais žvynais. Jo nagai buvo ilgi ir aštrūs, tačiau viena iš jo rankų vis dar tebebuvo stipriai suspausta, kai staiga jis ant šalia gulinčio plokščio nedidelio akmens padėjo kumštyje turėtą turinį. Pasirodo tai buvo sakurų žiedlapiai.

Jutau, jog drakonas vėl pasisuko į mane, kai visai netikėtai jis su savo nagais perrėžė virves, pančiojusias mano rankas ir kojas. Vis dar nejudėjau. Būdamas arti šalia manęs, drakonas atrodė dar grėsmingiau. Atsisukęs vėl į tą plokščią akmenį, padaras gulinčius rožių žiedlapius ėmė po truputį trinti su kitu akmeniu. Aštriais nagais paėmė vieną žiedlapį ir vėl pažvelgė į mane.

- Ar galiu pakeisti žiedlapius?

- Ką? - sutrikau, o drakonas žvilgsniu parodė į mano ranką ir iš tiesų, ant vienos mano rankos jau gulėjo visa eilutė žiedlapių, tik tiek, jog šie buvo balti. Nenoriai linktelėjau galvą. Drakonas gavęs leidimą paėmė mano ranką ir kilstelėjęs surinko baltus žiedlapius. Jam juos patraukus išvydau, jog jie dengė ilgą platų įbrėžimą. - Iš kur tai?

- Tu išlindusi iš erškėtrožių krūmynų susitrenkei stipriai galvą ir nukritusi nuo stataus kalno susibraižei ranką, - drakonas raudonus žiedlapius uždėjo man ant rankos. - Tai sutabdys gausų kraujavimą.

- Kodėl man padedi?

- Nes jaučiu, jog tavo ketinimai geri. Tavo tikslas nėra mane nužudyti, tačiau tau kažko reikia iš manęs.

- Nemanau, kad man bereikia jau to. Per didelė kaina yra to, ko man reikėjo. Tačiau dalis čia atvykusių nori tave nužudyti. Turėtum bėgti, - mano nuostabai drakonas nusišypsojo.

- Čia mano namai. Nežadu iš čia bėgti.

- Tačiau jie gali tave nužudyti. Jų per daug ir jie turi nuodų, kurie gali tave paveikti. Jie jau buvo užpuolę visą feniksų bendriją, - drakonas atsistojo ir pažvelgė į dangų. Po to aplink.

- Jog tu esi gyva, nereiškia, jog aš esu silpnas. Feniksai nemėgsta kariauti, nors dažnai yra apibūdinami daug impulsyvesni nei drakonai. Tačiau mes, nors ir ramūs, bet nereikia to sumaišyti su mūsų gebėjimais. Nesu toks kaip feniksai. Nesigailėsiu žmonių, kurie puola mane mano pačio namuose, - drakonas pasisuko į mane. Jo akių vyzdžiai, kurie buvo panašūs į rombo formą, susitraukė. Jis išskleidė nežmoniško dydžio žvynuotus sparnus. Jie buvo šiek tiek didesni nei feniksų ir baltai rusvi žvynai pridėjo jiems papildomos didybės. Drakono žodžiai mane išgąsdino. Iškart prisiminiau, jog tarp tų žmonių, puolančių drakono tvirtovę, buvo ir Devonas, ir Julianas, ir net tas pats Adrianas, kad ir koks jis bebūtų.

- Bet ten yra žmonių, kurie nėra verti būti nužudyti. Leisk man pabandyti išvesti abi medžiotojų grupes.

- Tiksliau turi omenyje vieną grupę. Dėl pirmos grupės gali nebesijaudinti.

Sustingau. Negalėjau nė prisileisti minties, jog grupė, kurioje aš buvau, galėjau jau būti sunaikinta. Jog jis nužudė Devoną, Julianą ir Adrianą.

- Paleisk mane ir aš prižadu išvesti likusius medžiotojus iš tavo namų. Jei ir liks kas nors, tai galėsi daryti su jais ką nori.

Drakonas grėsmingai nužvelgė mane. Jis buvo sumanus. Žinojau, kad turėjo sutikti su mano pasiūlymu. Jis nenužudė tų žmonių dėl malonumo, todėl tikrai su tiks su bet kuo, jog vėl netektų tų žmonių žudyti.

- Gerai, tačiau nesumąstyk manęs apgauti. Neversk manęs gailėtis dėl to, jog palikau tave gyvą, - drakonas atkišo man naguotą ir žvynais nusėtą ranką. Nedrąsiai ją paėmiau ir šis tuoj pat truktelėjęs pastatė mane ant kojų.

                                    *****

Drakonas išleido mane per erškėtrožių sieną. Gėlės, mums priėjus ir padarui per jas brukštelint, pasitraukė ir atlaisvino man kelią. Būtybė prieš man paliekant jo tvirtovę paklausė, ar dalykas dėl kurio čia atvykau, buvo jo ašara. Nežymiai linktelėjau. Jis paskui paklausė, ką planavau su jo ašara veikti, nes pasirodo drakonų ašaros, jei yra pagrindinis elementas, dažniausiai yra naudojamos kažkam atgaivinti. Tada aš sutrikau. Visą kelią, per kurį eidama ieškojau vaikinų, galvojau, ką Adrianas norėjo prikelti iš naujo. Ką jis planavo iš tiesų ir ant kiek baisūs buvo jo tikslai.

Galiausiai išgirdusi daug balsų suklusau. Brukštelėjau per žaizdas ant kaktos ir rankos, taip nuvalydama erškėtrožių žiedlapius, kuriuos man buvo uždėjęs drakonas. Lėtai ėmiau brautis per krūmus už kurių girdėjosi balsai. Galiausiai išlindusi išvydau man jau matytų medžiotojų grupę. Tačiau ne tą, kurią norėjau.

- Šarlote, - iš būryje esančių medžiotojų išlindo Katerina. Žiūrėjau tai į ją, tai į tuos kelis medžiotojus esančius su ja ir supratau, kad nei Devono, nei Adriano, nei Juliano tarp jų nebuvo.

Istorijos pirma dalis artėja į pabaigą. :)