VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XIV

Nei aš, nei Atėnė taip ir nenuėjom į pamokas. Atėnė visiškai nebeturėjo noro, o mane vis pykino. Todėl nusprendusios visą dieną nieko neveikti, kalbėjome apie įvairiausius dalykus. Jai net papasakojau, jog nenoriu būti medžiotoja, tačiau tėvas verčia. Ji atsakė, kad iš tiesų esmė ne tai, jog nenoriu būti medžiotojai, o tai, kad nenoriu būti tokia kaip tėvas ir tie žodžiai man labai įstrigo.

Taip pat Atėnė man papasakojo kokių problemų turi herajos bandydamos suvaldyti savo tikrąją prigimtį. Ji su tuo tvarkėsi daug sunkiau negu įprasta herajoms: visą savo vaikystę jai buvo sunku valdyti emocijas, o ypač pyktį.

Supratau, kad nors iš išorės atrodo, kad kiekvienas iš mūsų neturim jokių problemų ir esame laimingi,  bet iš tiesų tai buvo didžiulis melas. Visi patyriame tokių dalykų, kurie mus suformavo ir pavertė tokiais, kokiais esame dabar.

Prisiminusi vėl Aleksandriją galvojau, kokios skirtingos esame. Ji taip tobulai atiteko visus šeimos reikalavimus, o aš nė puses iš jų, bet atvirai net ir nenorėjau. Tačiau mane vis neramino išgirstas dalykas apie Aleksą ir stichį. Ir net nežinau kas galėjo būti baisiau ar tai, kad žinau, jog sesuo, kaip ir tėvas, turėtų nekęsti antgamtinių būtybių, ar tai, jog draudžiama medžiotojams turėti santykių su diarais ir stichiais. Puoselėti santykius su herajom buvo leidžiama, o su raganom taip pat buvo iš dalies leidžiama, bet netoleruojama. Tačiau yra buvę atveju, jog raganos susigiminiuoja su medžiotojais žmonėmis, bet dėlto atsiranda didelė tikimybė, kad vaikas nebus raganius. O vaikas su apdovanotuoju reiškia, jog jų palikuonis šimtą procentų turės gebėjimą ir gali pasireikšti net gebėjimų burti.

Priėjusi prie mūsų kambaryje kabančio veidrodžio kilstelėjau maikę ir pamačiau apatinėje šonkaulių dalyje tutuiruotę. Tai buvo lotusas. Kiek žinau, kiekvienas apdovanotasis su juo gimsta. Iš dalies tai nebuvo gerai, jog būtent dėl šio ženklo buvo galima mus lengvai atskirti nuo medžiotojų be gebėjimų, nes tai palengvindavo įvairiems žudikams rasti sau tinkamą auką. Vis iki šiol niekas tiksliai negalėjo pasakyti kam, kai kurie antgamtiniai padarai ir kai kurie medžiotojai gaudydavo apdovanotosius.                                               

Pažvelgiau į bendrą savo atvaizdą ir pakėlusi ranką perbraukiau per savi banguotus rudus plaukus su baltomis sruogomis. Po įvykio su Madeleina Demar baltų sruogų dabar buvo pilna plaukų apačia. Mano plaukai buvo šiek tiek žemiau menčių, tačiau visada norėjau nusikirpti iki pečių, bet vis mama neleisdavo, o dabar ir pati nedrįsau. Mano akys nebuvo visiškai rudos: aplink vyzdį buvo galima įžvelgti žalios spalvos. Tiek aš, tiek Aleksandrija turėjome mamos akis, o tėčio žydrų akių taip ir nepaveldėjom.

Giliai įkvėpusi pajutau skausmą pilve ir taip prisiminiau to vakaro įvykius ir žinojau, kad visa tai kas nutiko buvo tik pradžia. Manęs laukia ir dar sunkesni išbandymai, todėl turėjau būti tam pasiruošusi.

                                                *****

Grįžus Atėnei su pilnomis rankomis maistu, pavalgėm ir persirengusios apie pusę šešių vakaro išėjome iš savo kambarių ir pasukome Didžiosios salės link. Supratau, kad nežinojau kur yra salė, todėl rodant kelią Atėnei, stengiausi įsiminti kur einame. Galiausiai priėjus prie Didžiosios salės įėjimo mus sustabdė vienas Atėnės draugas. Kol jie šnekučiavosi, pastebėjau netoli stovint du vaikinus ir merginą šalia Otelo. Tie du vaikinai ir mergina išsiskyrė nuo visų tamsiai mėlyna uniforma ant kurių dešinėje krūtinės pusės buvo emblema, o po ja užrašas, kuriame tikriausiai buvo parašyti jų vardai ar pavardės. Tai buvo Belatoro kariai.

Merginos šviesūs plaukai buvo tvirtai supinti eglute, joks makiažas nedengė jos veido, bet jai jo ir nereikėjo. Ji buvo labai graži ir nors veido bruožai buvo švelnūs, tačiau nuožmios akys leido suprasti, kad su ja geriau nejuokauti. Vienas iš vaikinų taip pat turėjo tokį pat nuožmų žvilgsnį kaip merginos, o kito vaikino gerai matyti negalėjau, nes jis buvo pasisukęs šonu. Tačiau tą kitą vaikiną galėjau puikiai matyti ir akių nuo jo atitraukti negalėjau. Dailiame vaikino kairės pusės veido dalyje buvo didžiulis randas, kuris prasidėjo virš antakio ir tęsėsi iki pat skruosto vidurio ir šalia to rando ant skruosto buvo dar vienas rėžis tik šįkart trumpesnis. Vaikinas turėjo kaštoninės spalvos plaukūs ir šviesiai pilkas akis. Jis tylėjo ir klausės kaip ginčijosi jo draugai su Alaru. Staiga rudaplaukis kažką pasakė, kas privertė Otelą užsičiaupti.

- Aminata, eime, - netikėtai nutraukusi mano dėmesį nuo jų, Atėne timptelėjo mane link Didžiosios salės įėjimo durų. Mums įėjus sunkiai radome sau vietą. Atsisėdome beveik pačiame priekyje, tačiau galėjome puikiai matyti pakylą.

Didžioji salė buvo nuostabiai graži. Lubos buvo išgaubtos ir ant jų buvo pilna piešinių. Juose buvo pavaizduota medžiotojų istorija, nupiešti kilmingųjų šeimų herbai. Pastebėjau ir savo šeimos herbą - vilką, kuris reiškia medžioklę.Taip pat nuo lubų kabėjo daug didžiulių prabangių sietynų, kurie suteikė salei kilmingumo. Taip pat joje buvo vitražiniai langai nuo kurių, dėl šviečiančios saulės, sietynai nusidažė įvairiomis spalvomis.

Netrukus pastebėjau į salę įžengiantį Otelą. Jis ėjo galvą iškėlęs ir kiekvienas jo žingsnis buvo užtikrintas. Užėmęs kėdės vietą šalia Juliano, Galių valdymo mokytojo.

Galiausiai, kai atrodė, kad visi susirinko ir nurimo, į salę įžengė mūsų mokyklos direktorė. Tai buvo aukšta, liesa moteris. Ji priklausė Hantams - kilmingiųjų medžiotojų šeimai. Priėjusi prie aukšto pakylos stalelio pradėjo kalbą. Kadangi sėdintį tarp mokinių salėje bandžiau surasti Devoną, kuris tikėjausi, jog nesėdės per daug nutolęs nuo Otelo, nelabai girdėjau ką ji šnekėjo. Jai pristačius Belatoro akademiją, salėje pasigirdo plojimai ir netrukus vienas po kito įžengė Belatoro kariai paskui savo mokyklos vadovą. Radusi Devoną, kuris sėdėjo kitoje salės pusėje vienoje iš pirmutinių eilių, atsisukau į Belatoro karius.

Jų vadovas buvo penktą dešimtmetį peržengęs vyras su juoda barzda ir vilkėjo tą pačią mėlyną uniformą kaip ir mano matyti Belatoro akademijos mokiniai. Priėjęs prie stalelio ir atsisukęs į Otelą linktelėjo jam. Šis atsakė jam tuo pačiu. Belatoro kariai išsirikiavo už vadovo ir atsistoję tiesiai rankas sudėjo už nugaros. Veidai buvo tokie pat akmeniniai kaip Otelo ir jų vadovo.

- Man labai malonu, jog jūsų mokykla visada taip nuoširdžiai priima mus. Tačiau šįkart mes čia ne tik dėl to, jog papasakotume apie Belatoro akademiją, jos mokinius, siekius ir taip kviestume prisijungti prie mūsų. Pakalbėsim, žinoma, ir apie tai, bet dabar yra kitas svarbus dalykas. Visi puikiai žinote, jog neseniai buvo pasikesinta į Madeleinos Demar, raganų atstovės gyvybę. Deja, vis dar iki šiol negalime  pasakyti kieno tai darbas, todėl prašome visus tuos, kurie žino net mažiausią smulkmeną apie tą vakarą, susiekti su mumis. Gal kažkuris iš jūsų matėte kas ėjo į mišką, ar su kuo bendravo ragana tą vakarą. Nebijokite ir pasakykite mums apie tai. Jūsų informacija gali padėti rasti žudiką, - akimirkai nutilęs apžvelgė visą salę. Tarp karių pastebėjau ir vaikiną su randu.

Vėliau jų vadovas paaiškino apie naujas priėmimo į akademiją taisykles. Dabar metų gale atrankoje galės dalyvauti ne tik ketvirtakursiai, bet ir jaunesni mokiniai ir jau kitais metais tęsti mokslus Belatoro akademijoje. Pati niekada nesusimąsčiau apie mokymąsi ten, nes ten tiesiog paprasčiausiai netikčiau. Nebuvau nei drąsi, nei stipri ir tikrai nebuvau bebaimė. Tačiau mane žavėjo tie, kurie galėjo čia patekti. Tai buvo kažkas nepakartojamo.

Galiausiai pasibaigus pranešimui sėdėjom su Atėnė ant suoliuko, kol kiti bandė išeiti iš čia. Ištuštėjus salei, pakilom nuo savo vietų ir pasukom išėjimo link, kai staiga prie manęs priėjo Otelas. Buvau priblokšta juo pasirodimu ir esu įsitikinus jis tai pamatė.

- Aminata, tau reikia eiti su manim.