VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XII

Iškliausiusi ilgiausią monologą apie tai, kokius vaistus reikia gerti, ką ant žaizdos tepti ir kaip reikia save prižiūrėti, pagaliau mane išleido iš ligoninės. Tik išėjus iš pastato, mane iškart apgaubė šaltas oro gūsis. Papūtus šaltam šiauriniam vėjui labiau susisukau į Marianos atneštą megztinį.

Buvau dėkingai jai už tai ir būtinai žadėjau padėkoti ne tik už megztinį, bet ir už visus rūbus, kuriuos ji man atnešė, nes kitaip man būtų tekia eiti su savo suknele, kurioje ties pilvo sritimi buvo didžiulė sukrešusio kraujo dėmė.

Nustebino tai, kad Mariana išvis atėjo iki ligoninės, nors ir žinojo, kad jos neįleis, nes šioje ligoninėje pacientus leidžiama lankyti tik artimiesiams. Man tik perdavė mano drabužius ir pasakė kas buvo atėję. Nors ir kaip prašiau, kad leistų su ja pasimatyti - jie neleido.

Taip pat norėjo aplankyti Ijanas ir Atėnė, bet žinoma, jų taip pat niekas neįleido. Kelis sykius buvo užsukęs Otelas ir net neįsivaizduoju kodėl jį įleido, bet Marianos ne. Ji iš dalies buvo vienodai įtaikingi. Jis ilgai neužtrukdavo, bet vis tiek ateidavo. Klausdavo kaip jaučiuosi, ar prisimenu ką nors neįprasto ir keisto iš to vakaro. Atsakydavau kaip visada, kad tiesiog pamačiau gulinčią Marianos mamą ir nieko daugiau.

Vakar vakare mane aplankė Madeleina Demar, ragana, už kurios išgydymą vos nesumokėjau savo paties gyvenimu. Ji pati asmeniškai padėkojo už gyvybės išgelbėjimą. Sakė, kad jei ne aš, tai greičiausiai jos jau čia nebebūtų ir dabar ji nestovėtų priešais mane. Sunku buvo patikėti, kad trejų šimtų metų raganą vos nenužudė durklas pamirkytas fenikso kraujyje. 

Iš šeimos buvo atėję aplankyti mama ir tėvas. Kai mama buvo atėjusi manęs aplankyti viena, ji tik paprašė vieno dalyko - daugiau niekada nebegydyti raganos. Sakė, kad tai labai pakenkė mano išorei ir ji buvo užtikrinta, jog ir mano vidus tapo kitoks.

Ir iš tiesų, jaučiausi lyg būčiau svetima savo kūne. Atrodė, kad mano protas ir siela buvo atskirti nuo kūno ir dabar jiems labai sunku vėl susijungti. Kartais užeidavo tokios lyg fazės, kai kojos ir rankos nutirpdavo, o tada daugiau nebegalėdavau nei pajudėti, nei blaiviai mąstyti. Ir dažniausiai aš netekdavau sąmonės arba gan ilgai prabūdavau nejudėdama tokioje būsenoje. Bet pagaliau šios fazės po truputį rimo ir pasirodydavo vis rečiau, ir trukdavo trumpiau.

Man pasiekus akademijos duris, pravėriau jas ir vis dar nepaleisdama jų tyliai uždariau, kad vėjas stipriai durų netrinktelėtų ir taip nepraneštų apie mano įėjimą. Užlipus vienu aukštu aukščiau pasukau ilgesniu akademijos koridoriu, kuris vedė į bendrabučius, taip norėdama išlošti daugiau laiko pamąstymams ir buvimui su savimi. Kadangi, paskutiniu metu nesijaučiu savimi ir neturėjau laiko pabūti viena, nes ligoninėje dažnai man kompaniją palaikydavo mane prižiūrintis vaikinas rudais plaukais ir miela šypsena, todėl šito man labai trūko.

Žvelgiau pro akademijos langus pro kuriuos matėsi vidinis kiemas, kuriame vyko šventė. Šiek tiek toliau nuo šventės vietos matėsi ežero fragmentas, bet vietos, kurioje radau Madeleina Demar nesimatė, nes ją užstojo tankiai apaugę medžiai. Nors ir nesimatė raganos užpuolimo vietos, bet iš šios akademijos vietos galima buvo puikiai matyti kas užeina ir išeina iš miško. Keista, kad vis dėlto dar niekas nerado Madeleinos Demar užpuoliko ir niekas nematė su kuo ji eina prie ežero, nes ji ir pati nieko visiškai neprisiminė iš to vakaro.

Nors gal dėlto, kad niekas iki šiol nerado užpuoliko, šiandien vakare atvyksta kariai iš Belatoro akademijos. Šioje mokykloje yra mokomi tapti kariais visi, nesvarbu ar tu esi diaras, medžiotojas, heraja ar net puolęs angelas. Joje priimami tie, kurie yra bebaimiai, nestokoja ištvermės ir išminties, o žinoma, svarbiausia, kad sugeba priimti ir toleruoti vieni kitus. Jie vadovaujasi labai senais įstatymais ir teisingumu. Šios akademijos sukurti kariai rūpinasi mūsų saugumu ir sprendžia tokias problemas kaip pasikėsinimą į gyvybę, puolusių angelų pridarytus nusikaltimus, diarų sužvėrėjimą ir visas kitas, kurios kelia grėsmę kiekvienam iš mūsų. Todėl ne keista, jog šis atvejas juos patraukė.